Tavo Eilė Žudyti - Siaubo Istorija (Lietuviškai)

I SKYRIUS

Ji pabučiavo man į kaktą ir aš išlipau iš automobilio. Mama vis tolo, ir tolo. Galiausiai ji pasuko į dešinę ir dingo mano akyse. 

"Na ką, Džese, likai viena tarp daugybės tau nepažįstamų veidų, dabar tavo misija surasti namelį"

-Ar reikia pagalbos? 

Atsisukus pamačiau Danielį. 

-Ne, viskas gerai, - atsakiau.

Jis nusišypsojo ir nuėjo. 

"Ne, man reikia pagalbos. Džese, ką tu sau galvoji? Čia gal tūkstantis namelių ir tu atsisakai malonaus vaikino pagalbos, kaip tu manai rasianti namelį pati?"

Na, bet nieko nepadarysi, toks jau mano būdas. Vos tik prieina kažkoks nepažįstamas žmogus ir bando su manimi kalbėti, aš iškart bandau nutraukti pokalbį, nežinau kodėl, tiesiog taip yra. Gal todėl Nešvilyje ir neesu apsupta milijono draugų.

***

Kiek paklaidžiojusi po stovyklavietę suradau savo namelį. Jis buvo medinis, ir ant jo kabojo užrašas su skaičiais '305'. Už durų girdėjosi merginų balsai ir krykštavimai. Ištiesiau ranką ir lėtai nuspaudžiau rankeną žemyn. Visi žvilgsniai atsisuko į mane. Nekenčiu tokių situacijų, kaip visi žiūri į tave. Galbūt tiesiog nemėgstu būti dėmesio centre.

Nieko nesakydama stovėjau. Tiesiog stovėjau rankoje laikydama kuprinę.

-Sveika atvykus, - viena iš trijų merginų atsikėlė nuo lovos ir padavė man ranką, - Aš Rouzė.

Nusišypsojau.

-Aš Džesė - nedrąsiai ištiesiau ranką.

-Tau liko ta lova, - Rouzė pirštu bedė į lovą tiesiai man prieš akis, šalia lango. 

Ir vėl nusišypsojau. Nuėjau prie savo naujosios lovos, pasidėjau kuprinę ir atsisėdau. Apžvelgiau namelį. Jis nebuvo didelis - keturios lovos, stalas, televizorius, durys, už kurių tikriausiai vonios kambarys. 

-Tai, iš kur atvykai? - manęs paklausė merginą, sukryžiavusi kojas, sėdinti ant grindų. Jos ilgi auksiniai plaukai krito jai ant pečių.

-Nešvilio.

-Oo, šaunu, ten gyvena mano močiutė, retkarčiais ją aplankau, Nešvilyje tikrai gražu. - ji nukando ledų porcijos, kurią laikė rankoje, viršų, - Beje, aš Kelė.

-Malonu susipažinti, - atsakiau.

Trečia mergina visiškai su mumis nekalbėjo. Ji buvo užlipusi ant dviaukštės lovos antro aukšto ir sulenkus kojas, kiek supratau, lakavosi nagus.

-Ką gi, aš einu pasižiūrėsiu šiandienos dienotvarkę, einat su manimi? - Rouzė atsistojo, jos rusva oda sublizgo, nušviesta saulės.

-Einu! - pakėlusi ranką suriko Kelė.

-Na...Gerai, eisiu ir aš, - žinojau, kad viena šioje stovykloje tikrai laiko nepraleisiu gerai, todėl, kad ir kokia nedrąsi būčiau, teks perlipti save ir kitaip pradėti bendrauti su žmonėmis.

***

Praėjus kelioms valandoms mūsų trijulė jau buvo namelyje. 

-Merginos, kaip ant manęs atrodo ši suknelė? - Kelė apsivilko raudoną, gan aptemptą suknelę ir atsisuko į mane ir Rouzę.