Pasiklydusi paslaptyse

V

P.S. nuotraukoje - Leo :)

Pasidėjusi sporto krepšį prie dešimtu numeriu pažymėtos spintelės pradėjau ruoštis ateinančiai atrankai. Kambaryje vyrė tikras chaosas. Merginos šūkaliojo, dalinosi savo patirtimi ir nekantriai laukė ateinančios valandos.
- Tikra beprotybė, tiesa? - mane išgąsdina nepažįstamas balsas.
- Eem, tai jau tikrai. - atsakiau priėjusiai merginai ir lengvai šyptelėjau.
- Aš esu Briana, bet draugai mane vadina Bri. - ištiesusi ranką prisistatė miela šviesiaplaukė.
- Violena, arba tiesiog Vi. - paspaudžiau Bri ranką ir klestelėjau ant suoliuko. Liekna, šviesių plaukų mergina užėmė spintelę šialia manosios. Nors ir neaukšta, tačiau stipri ir valdinga jos figūra atskleidė, jog turėsiu rimtą konkurentę.
Persirengusios nužygiavome link sporto salės durų. Čia jau stoviniavo nemažai dalyvių bei juos palaikančių draugų. Vaikinų grupelės traukė link jų laukiančio trenerio salės gale, o merginos į priešingą salės pusę. Beeinant pajaučiau švelnų gnyptelėjimą į šoną ir staigiai atsisukusi pamačiau pro mane prabėgantį Tajų. Jo savimi pasitikinti šypsena privertė šyptelėti ir mane.
- Aš nežinojau, kad jūs pažįstami. - nustebo Bri.
- Tai mes ir nesame pažįstami! Turim kelias bendras paskaitas ir tiek. - staigiai atšoviau ir paspartinau žingsnį.
- Gerai jau, gerai, nelėk taip! - nusijuokė mergina ir sustojo prie susirinkusiųjų būrio. Trenerei liepus apibėgoms kelis ratus apšilimui ir padarėme tempimo pratimus. Nevalingai mano akys nukrypo į sportuojančių vaikinų pusę ir surado Tajaus nugarą. Vaikinas meistriškai įvaldęs kamuolį spardė jį kojomis, neleisdamas nei karto paliesti žemės. Pamačiau, kaip visos salėje esančios merginos spoksojo į sportuojančius vaikinus ir kikendamos šnibždėjosi.
- Puiku, Violena tu irgi esi viena iš jų.- tyliai keikiau save už neįprasta man elgesį. Greitai atėjusi trenerė liepė mums pasiskirstyti po dvi ir sustoti į eilę. Bri pribėgo prie manęs ir stvėrusi už rankos nusitempė į eilę.
- Dabar jums reikės apibėgti 600 metrų greičiui. Kiekvienos iš jūsų laikas bus fiksuojamas ir penkiolika greičiausiai apibėgusių pateks į kitą etapą! - garsiai šūktelėjo moteris ir pirmosioms merginoms davė ženklą pasiruošti. Stebėjau kaip eilė greitai mažėja ir pagaliau ateina mūsų su Bri eilė. Treneriai paskelbus startą staigiai trūktelėjau iš savo vietos ir visu pajėgumu pasileidau į priekį. Kad ir kiek besistengčiau, tačiau Briana vis tiek lenkė mane keliom pėdom. Jau apibėgus pusei kelio išgirdau garsius Tajaus šūksnius, skatinančius judinti subinę. Net pati nepastebėjau kaip kojos nunešė mane į priekį ir kartu su Bri kirtom finišo liniją. Dar kiek pabėgėjau sulėtindama greitį ir sustojau.
- Sveikinu merginos, kol kas jūs greičiausios! - pranešė trenerės balsas iš kitos salės pusės. Pamačiau Bri plačią šypseną ir iškeltus nykščius.
Visoms merginoms apibėgus ir paskelbus rezultatus penkiolika merginų, tarp kurių buvom ir mes su Bri, pateko į antrą etapą.
- Taigi, dabar jūs turėsite ne tik parodyti savo greitį, tačiau ir jėgą. - rodydama į kabančias virves pasakė trenerė.
- Smagumėlis! - apsidžiaugė Bri ir kaip maža mergaitė suplojo delnais. Sukikenau iš jos reakcijos ir stebėjau kaip pirmosios merginos bando įveikti iššūkį. Pati dar nei karto nesu bandžiusi ropštis virve, todėl tikiuosi, kad  labai neapsikvailinsiu.
Mačiau kaip Bri įgudusiai užsilipo virve ir paskelbus jos rezultatą nušoko tiesiai ant žemės. Ji man pamojavo ir paragindama nusišypsojo. Priejusi prie virvės išgirdau starto švilpuką ir pradėjau kopti aukštyn. Net nepastebėjau kaip atsidūriau viršūnėje ir jau teko lipti žemyn.
- Tai buvo daug lengviau nei maniau. - visa švytinti tariau Bri ir sulaukiau jos apkabinimo.
Pranešus, jog mes patekom į paskutinįjį etapą, nusekėme paskui dešimt likusių merginų iki šuoliams į tolį skirtos zonos. Šuolio ruožas tik ir žadėjo pripildyti batus smėlio, o nevykusiai nusileidusius pamurgdyti duobėje.
Matėm, kaip kai kurios konkurentės tėškiasi veidu į smėlį ir iškrenta iš atrankos, todėl salėje mūsų lieka vis mažiau. Kaip ir tikėjausi, Bri pasirodo nepriekaištingai ir išsiropščiusi iš smėlio pastūmėja mane į priekį. Susikaupusi sulenkiu kelius ir pasiruošiu šuoliui.
- Nagi, Vi, pavaryk! - išgirstu Leo balsą ir iš visų jėgų šoku į priekį. Išlaikau pusiausvyrą ir sklandžiai nusileidžiu į smėlį.
<>
Ant manęs užgriūva žmogysta ir stipriai apkabinęs ima sveikinti:
- Taip ir maniau, mergyt, kad pateksi! Tas užduotis įveikei nė nemirktelėjusi, o kad matytum kaip į tave spoksojo visi vaikinai!
- Tu mane smaugi! - prunkšdama nustūmiau draugą nuo savęs ir koridoriaus gale pastebėjau Tajaus žvilgsnį. Jo piktos akys svilino Leo ir atrodė lyg tuoj sudraskys jį į skutelius. Ar man tik pasirodė ar jo akyse sušvito pavydas? Suakmenėjusi stebėjau kaip vaikinas skubiu žingsniu pradeda artėti prie mūsų . Kone pribėgęs jis stumteli Leo ir pro sukąstus dantis iškošia:
- Kas tu manai esąs?
- Atsiprašau?! - įsikišu tarp vaikinų ir ginu žado netekusį  Leo:
- Kas tau užėjo?! Ir koks tavo reikalas?! - šaukiau ant Tajaus.
- Tu esi mano reikalas. - žiūrėdamas man į akis atsako vaikinas ir priartėjęs pabučiuoja  į lūpas. Akimirką nesuvokiu kas vyksta ir užsimerkusi mėgaujuosi švelniomis Tajaus lūpomis ir nuo jo prisilietimo sklindančiais virpuliukais. Tik po kelių sekundžių suvokiu kas vyksta ir atsimerkusi pastumiu vaikiną nuo savęs. Ištikta šoko skeliu Tajui antausį ir apsisukusi nupėdinu atgal į merginų rūbinę.

Susiemusi už galvos sedėjau atsirėmusi į sieną ir bandžiau suvokti kas tik ką įvyko. Atidaromų durų garsas perspėjo mane apie atėjusį žmogų. Pajaučiu jau pažįstamą Bri kvepalų aromatą ir pakeliu akis.
- Kad būtum mačiusi Tajaus veido išraišką, kai užvožei jam per veidą! - springdama juoko ašaromis kvatojosi draugė.
- Taip ir reikia tam šunsnukiui! Kas su juo negerai?! - išlieju savo pykti ir atsistojusi griebiu savo daiktus. Bri baigia juoktis ir surimtėjusi sustabdo mane:
- Vi, nejau nesupranti, kad tu jam patinki?
- Tai nereiškia, jog jis gali užsipulti mano geriausią draugą ir iš niekur nieko mane pabučiuoti! - šaukiu per visą patalpą.
- Tu teisi, jis tikrai nusipelnė to antausio, tačiau neteisk jo taip greitai. - bando užstoti Tajų mergina.
- Tiek to, turiu eiti. - sumurmu ir apkabinusi Bri išeinu iš rūbinės.
Ištuštėjęs koridorius primena, jog jau seniai baigėsi paskaitos ir priverčia žvilgtelėti į telefono ekraną. Iki 15 valandos dar liko dešimt minučių. Norėdama išvengti Tajaus, paskubinu žingsnį ir išskubu iš universiteto. Tačiau mano planas sugriūva, nes vaikinas jau stoviniuoja prie paradinių durų. Pamatęs mane žengia žingsnį į priekį ir jau ruošiasi kažką sakyti, tačiau aš jį pertraukiu:
- Nereikia, aš nesu nusiteikusi su tavimi kalbėtis.
- Violena, tuojau pat sustok. - piktai suurzgia Tajus ir sugriebia mano ranką.
- Paleisk mane, šikniau! Kodėl manai, kad gali man nurodinėti?! - sušunku ir bandau išlaisvinti savo ranką iš jo tvirtų gniaužtų.
- Negi tu rimtai nieko nesupranti? - sušvelnėjęs paklausia vaikinas.
- O ne, aš viską kuo puikiausiai suprantu! Tu esi pasipūtęs asilas, kuriam užsigeidus kažko visi jam turi paklusti! - drąsiai išpyškinu ir ištraukusi savo ranką iš jo gniaužtų nuskubu stotelės link.