Mes Tiesiog Tinkame Vienas Kitam (Baigta)

II. Dvidešimtoji Dalis

Jis tylėjo. Gręžė dantimis ir įsistebeilio į namo langus, nes jau atvažiavome. Tyliai išlipom iš automobilio ir užtrenkėm dureles. Languose buvo tamsu, reiškia, kad visi miega.

- Net nebandyk dabar sucypti, - tarė man Gideonas ir tyliai pravėrė namo duris. Jos prasivėrė be jokio garso ir visi keturi įslinkom vidun. Ridas iškart nuskuodė viršun į savo kambarį, tą patį padarė ir Gideonas. Jiedu greitai dingo laiptų viršuje. Išgirdau, kaip tyliai kiekvienas iš jų uždarė savo miegamųjų duris. Reiškia, kad jie saugūs, likome mudu su Istonu. Aukštakulniai ir girtumas neleido tyliai ir greitai pakilti laiptais. Galva svaigo ir vertė kūną svyruoti į visas puses. Už manęs einantis Istonas stūmė mane į viršų ragindamas lipti greičiau, bet nuo to buvo dar sunkiau. Sustingome išgirdę, kaip tėvų miegamajame suspragsėjo šviesos jungimo mygtukas. Mums galas.

- Kiekvienas už save, sesute, - sumurmėjo Istonas ir peršokdamas per kelias pakopas staigiai užlipo laiptais ir įslinko į savo miegamajį prieš pat atsidarant tėvų kambario durims.

Man galas.

- Tore, - išgirdau mamos balsą ir nusikeikiau, - kodėl grįžti taip vėlai?

Jos įsiutes balsas tarsi grąžino mane į realybė. Dabar esu priklausoma nuo savo naujos šeimos.

- Nagi, kelkis,- išgirdau tariant ir pajaučiau purtymą, - nereikėjo iki ryto bastytis nežinia kur.

Mamos balsas įkyriai sklaidė miegus, o jos purtymas vertė jos nekesti. Pramerkiau akis ir pasižiūrėjau į ją. Motinos plaukai buvo sukelti į viršų ir susegti dailiu segtuku, jos darbinė uniforma puikiai jai tiko. Prieš mane buvo visiškai nauja moteris, tarsi ne mano mama.

- Dabar šešta ryto, - tarė ir aš išplėčiau akis, - staigiai leiskis apačion, turim rimtą pokalbį.

Atsidėdau lovoje ir susiėmiau už galvos. Sveikos, pagirios, seniai nesimatėm.

- Mam, man ne dešimt metų, - suaimanavau nukeldama kojas nuo lovos.

- Tau dvidešimt, o jokio skirtumo nesijaučia, - tarė ir išėjo pro duris.

Virtuvėje prie stalo sedėjo visa mano nauja šeima. Trys ramūs įbroliai, motina ir naujasis patėvis. Laikrodis rodė vos šeštą ryto. Kelemas be žodžių parodė sėstis greta jo. Paklusau.

Aš, mama ir Kelemas sedėjom priešais vaikinus. Tarsi trys ant tryjų.

- Kaip paaiškinsi savo elgesį? – paklausė mama ir aš atsidusau.

Galva ūžė dėl pagirių. Pakėliau akis į vaikinus. Visi trys sedėjo kuo ramiausiai nerodydami jokio įtarimo. Net pati pradėjau tikėti, kad vakar grįžau namo viena.

- Vaikinai grįžo daug ankščiau už tave, - tarė mama ir aš piktai nužvelgiau trys priešais sėdinčius šunsnukius.

Kiekvienas už save, sesute. Istono žodžiai nuskabėjo galvoje ir pagaliau suvokiau, ką jis turėjo omenyje.

- Kiek ankščiau? - paklausiau daugiau vaikinų nei mamos.

- Jie savo lovose gulėjo jau dvylikta nakties, - kuo ramiausiai tarė mama.

Norėjau klykti. Koks melas ir jie net nekrusteli. Sugavau Istono žvilgsnį, jis kuo ramiausiai žvelgė į mane. Akyse jokio gailesčio ar gėdos, jam meluoti įprastas reikalas.

- Sakė, kad bandė vežtis namo ir tave, bet buvai apsirūkusi, - griežtai tarė mama ir aš iš visų jėgų spyriau priešais sėdinčiam Istonui, tas suinkštė iš skausmo, - elgiesi labai apgailėtinai.