ŽVARBUMA (raudona teatro uždanga)

II..20..II

Pro duris įbėga kruvina ir apsiverkusi Hana.

-Siaubas,- atsipeikėjau susiraukdama dėl galvos skausmo ir pačios vizijos,- Kas tau nutiko, Hana?- tarstelėjau žvilgsnį įsmeigdama į duris.

-Ta prasme?- nesuprato Diana ir kaip tik į patalpą įvirto vos kvapą begaudanti dreduotoji,- Eina sau,- net prasižiojo mergina,- Tu ją tiesiog išgirdai, tiesa? Prašau, pasakyk, kad tai kažkoks suknistas pokštas. Tu gi mano sesuo...- burbėjo panosėje besidairydama.

-Paula,- suvebleno giliai bekvėpuodama Hana puldama man į glėbį,- Mes susimovėm. Labai stipriai susimovėm.

-Kas nutiko?- spaudžiau draugę prie savęs bandydama nuraminti jos drebančią širdį.

-Ar ir Hana tokia pati?- paklausė sesuo, bet liko nuignoruota.

-Mes nuvažiavome iki Izabelės darbo ir mus pagrobė kažkokia grupė vyrų,- sukūkčiojo dreduotoji prisėsdama ant sofos porankio,- Jie mus kankino be konkretaus paaiškinimo. Siaubas, girdėjau Izabelės šauksmus. Net bijau pagalvoti kokį košmarą ji išgyvena,- užsimerkė, kai pradėjo kristi ašaros lyg pupos,- Aš per atsitiktinumą sugebėjau iššokti iš antro aukšto ir pasprukti. Man nusišikt, kad tikriausiai susilaužiau šonkaulį ar prasidūriau plautį, mes privalome išgelbėti Izabelę.

-Tai, kad ji kraugerė,- prunkštelėjo Diana pakratydama galvą,- Nesuprantu jūsų.

-Kas jus pagrobė?- klustelėjau dreduotosios bandydama pagauti jos klaidžiojantį dėmesį.

-Jie save vadino KK būriu,- suvebleno Hana ir pajaučiau kaip Diana sulaikė kvapą suprasdama, kad dosnus likimas ne jos pusėje,- Kraugerių klanas ar kraujas, kažkas tokio buvo užrašyta ant jų uniformų. Bijau, kad jie nužudys Izabelę. Nebegaliu prarasti jos kaip ir Dereko.

-Diana,- sušnabždėjau sugrieždama dantimis ir greitai atsistojusi priėjau prie pat jos, suimdama merginą už atlapų ir kilstelėdama,- Tu atsakinga už Izabelės pagrobimą?- klustelėjau, o ji tik pradėjo gaudyti orą,- Tavęs klausiu!- surėkiau stipriau suspausdama delną ir grietai atleisdama.

-Aš nežinojau, kad ji jums taip susuko smegenis,- giliai kvėpavo,- Gi kraugeriai mūsų tėvus nužudė, papjovė it gyvulius.

-Kur Izabelė?- piktai paklausiau vis dar bandydama perkošti Dianos žodžius,- Kur ji?!

-Aš nežinau,- susiraukė lyg tikėdamasi smūgio,- Nežinau.

-Kaip gali nežinoti kur tavo irštva?!- niršau.

-Žinau tik kur KK būstinė, nors ir nuolatos kilnojasi,- kalbėjo greitakalbė Diana,- Kur kankinimų laboratorijos aš net neįsivaizduoju. Jų turėtų būti bent kelios.

-Jei nukris bent plaukelis nuo Izabelės galvos – tu lavonas,- suurzgė Hana šonelyje.

-Prisiekiu, nežinau kur ji,- giliai kvėpavo rudaplaukė po truputį graudindamasi.

-Diana, kantrybė senka,- tariau prie pat jos veido išvydusi išsigandusias akis.

-Džeikobas ieško Betričios, kuri išžudė jo šeimą. Jis tikrai išmainytų ją į Izabele,- tarė greitakalbe su giliais įkvėpimais.

-Šaunuolė,- plekštelėjau jai kelis kartus per skruostą,- Hana, palieku tave išsiaiškinti su Diana,- šyptelėjau vilkdamasi kožą ir juodus konversus.

-Smurtiškai?- išsišiepė Hana, o aš linktelėjusi nužvelgiau išsigandusį Dianos veidą prieš uždarant duris.

Netrukus jau sėdėjau juodame Adriano Ford Mustange ir spaudžiau greičio pedalą skriedama link Gerardo irštvos. Kaip niekada tikėjau sėkme, kad būtent šios dienos vakare jau gurkšnosime šampaną švęsdami laimėjimą kartu su Izabele, Hana ir pražuvėliu žydraakiu. Tuo buvau tokia įsitikinusi, kad bet koks kitas scenarijus manęs netenkino. Buvau kraugerė, o jie mano šeima. Įpusėjus keliui galvoje be perstojo pradėjo skambėti Dianos žodžiai, kad būtent vampyrai buvo atsakingi už mūsų tėvų baigtį. Kažkodėl pirmoji mintis šovusi į galvą buvo, kad įvykdyti egzekuciją buvo apsiėmę Betričia su Gerardu. Netrukau prisiminti, kad brolis su seserimi prisidėjo ir prie Adriano šeimos išnaikinimo. Galbūt mano kraujyje taip pat buvo kraugerių užuomazgų? Nors ir neturėjau įrodymu, bet neapykanta Beatričei išaugo bent kelis kartus. Supratau sesers motyvus dėl ko prisidėjo prie KK, kraugerių žudymo grupuotės. Mintyse pabandžiau sudėlioti gyvenimo scenarijų, kuriame žinočiau apie kraugerių išžudytą šeimą. Ar būčiau išsigandusi Adriano jo ofise ir slapčia norėčiau jo mirties? Galbūt jei su seserimi keliai būtų susikirtę anksčiau dabar būčiau viena iš KK narių ir medžiočiau patį žydraakį su Izabele? Spėjau, kad mano apsėdimas kraugeriais ir knygų rašymas nebūtų išlindęs į dienos šviesą. Abejojau, kad būčiau tapusi ir Tremeria. Iš dalies džiaugiausi, kad nesinarpliojau giliau po tėvų mirtį, nes būčiau visiškai pakeitusi savo gyvenimą. Kad ir kaip buvo sunku, nieko nekeisčiau, nes mano gyvenimas yra tik mano vienos. Priimti sprendimai mane atvedė būtent į šią vietą, kurioje ir turėjau būti.

Su pastarosiomis mintimis rūkau greitkeliu ir vis nenustojau nerviškai pirštais tuksenti vairo, o lūpa, atrodė, pati nusikramtė iki kraujų. Bandžiau suvokti Adriano kelionių maršrutą, bet tai sunkiai sekėsi dėl trūkstamų grandžių. Sprogus laboratorijai jis nusivijo lyg ir Betričią, bet galiausiai po kelių savaičių radau jį pas Tremerius. O dabar jis vėl buvo pargabentas pas Betričią į Gerardo irštvą. Galbūt Tremeriai su baltaplauke visuomet ėjo išvien? Ar tiesiog Nosferatai įkišo pasenusią informaciją už kurią vis vien negavo atlygio? Mano galva plyšo nuo klausimų į kuriuos negavau atsakymų kalbėdama su savimi. „Tu tai gali" prisiminiau žodžius ant Klaros tėvo peilio, kurie keistai užkūrė dvasią. Jei prireiks – nužudysiu Betričią, bet prisiekiau sau, kad grįšiu su žydraakiu.