Norėdama į kambarį įleisti daugiau šviesos, Ravena plačiau atitraukė užuolaidą. Tuo metu neaiškios formos siluetas šmėstelėjo už lango ir aiktelėjusi ji staigiai metėsi į šalį.
– Kas nors nutiko? – tai pastebėjęs kilstelėjo antakius Altayras.
– Mačiau... ten kažkas sušmėžavo.
– Na, juk ne be reikalo ši karalystė vadinama dvasių vardu, ar ne?
– Taip, tu teisus, – linktelėjo ji. – Tik nemaniau, kad teks vieną iš jų pamatyti, galvojau, jos rodosi tik pranašams.
– Matyt, ne visada, – gūžtelėjo pečiais berniukas. – Tik įdomu, kaip jie visi su tuo susitvarko, nes girdėjau, jog jų čia be galo daug. Šiurpu net pagalvoti, kad galbūt dabar mus kas nors stebi.
Ravena daugiau nieko nesakiusi grįžo prie židinio, įsitaisydama toje pačioje vietoje, kaip prieš tai. Altayras sėdėjo šalia tylėdamas, tad užsimerkusi susitelkė į savo mintis, laukdama, kol kambaryje pasirodys Sagisas. Mėgaudamasi iš židinio sklindančia šiluma, ji prisiminė tuos jaukius žiemos vakarus, kai dar gyveno Žemėje pas Liną ir gardžiuodavosi karštu šokolado gėrimu. Deja, tokie žvarbūs orai Azryato niekada nepriminė, ten metų laikai keitėsi gerokai lėčiau ir žiemos ji nė karto nematė, o čia, žinoma, iki žiemos dar trūko sniego ir vėsesnių orų. Mergaitė spėliojo, ar Dvasių karalystėje bent jau vasarą būna šilta, nes pati tokių vėjuotų dienų ilgai nepakęstų ir ieškodama šilumos tiesiog išvyktų kitur.
„Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...“
Ravena persigandusi praplėšė akis, bet ją pasitiko tik nerūpestingai židinyje plazdanti ugnis, o netrukus į kambarį įžengęs Sagisas su padėklu rankose išblaškė visas mintis. Pagaliau jie su Altayru galėjo mėgautis arbata ir laukti, kol atsipeikės Lorena, tačiau mergaitė vis nesiliovė galvoti apie tai, ką kuždėjo tie balsai, mėgindama suprasti, kodėl juos girdėjo tik ji. Dvasioms nebuvo prasmės priminti jai pranašystę, kai jos likimas jau seniai buvo išpranašautas. O gal jaudintis visai nevertėjo, juk dabar turėjo kur kas svarbesnių reikalų, tad stengdamasi nuraminti besidaužančią širdį, Ravena pakėlė puodelį prie lūpų. Tačiau galvoje nuskambėjęs tie patys balsai privertė ją krūptelėti ir staigiai mestis į šalį. Puodelis išslydo iš rankų ir kritęs ant grindų skilo pusiau.
– Ravena? – Sagisas susirūpinęs pasilenkė arčiau jos. – Tau viskas gerai?
– Aš... – sumikčiojo ji. – Tie balsai mano galvoje... vis kužda pranašystės žodžius, tarsi bandytų priminti, kas manęs laukia ateityje.
– Greičiausiai tik nerimsta dvasios. Nėra ko bijoti, tau jos nieko nepadarys, – švelniai šypsodamasis ramino ją vyras. – Tie, kurie gyvena Dvasių karalystėje, prie jų jau pripratę.
– Atsiprašau, kad sudaužiau puodelį, – apgailestavo Ravena. – Galiu viską sutvarkyti.
– Nereikia, aš greitai, – jis skubiai surinko duženas ir nedelsdamas nuskubėjo atgal į virtuvę. Mergaitė akimirką žvelgė į nuo arbatos sušlapusį kilimą, bet jos dėmesį patraukė tarpduryje išnyranti figūra.
– Rėja? – akys išsiplėtė iš nuostabos, atpažinus taip seniai matytą personą. Ji atrodė nė kiek nepasikeitusi, tamsūs plaukai švelniomis bangomis krito per veidą, o ant baltų marškinių ji vilkėjo raudoną megztą liemenę, puikiai derančią prie siaurų juodų kelnių.
– Keista, kad vis dar mane prisimeni, – šyptelėjo toji. – Negalėjau patikėti, kai Sagisas pasakė, jog pas mus atvyksi. Girdėjau, tau reikia mano mamos pagalbos.
– Taip, – nenoriai pripažino Ravena. – Šiuo metu viskas taip sunku... O kodėl pati daugiau niekada manęs neaplankei?
– Atleisk, atvykau tik dėl amuleto, – susigėdusi nudelbė žvilgsnį į grindis. – Be to, vėliau Tasdaras išsiaiškino, kad mėginome jį apgauti ir pagrobęs mane uždarė Nebūties pasaulyje. Bet nesijaudink, dabar viskas gerai, kai Melburnas su savo tėvu atvyko išvaduoti mano mamos, tuo pačiu ištrūkau ir aš. Ten juk kalėjo ir tavo mama, ar ne? Turiu omenyje, netikra?
– Taip, džiaugiuosi, kad ji laisva. Jau kurį laiką galvojome, kaip jai padėti. Felicija netgi buvo radusi burtus, su kuriais galbūt pavyktų atkurti vartus, tačiau jie tokie stiprūs, jog juos panaudoti galėtų tik labai įgudę burtininkai, tokie, kaip Gordonas, bet dabar jis įkalintas Šešėlių karalystėje.
Jų nerūpestingą plepėjimą netrukus nutraukė beldimas į duris, ir abiejų žvilgsniai iškart nukrypo į koridoriaus galą, kur šmėstelėjo tamsi Sagiso figūra. Ravena net pakreipė galvą, kad geriau įžiūrėtų vidun įžengiantį šviesiaplaukį. Padedamas Sagiso, jis nusivilko apsiaustą ir patraukė jų pusėn.
– Tėtis! – džiaugsmingai šūktelėjo Rėja, puldama jam tiesiai į glėbį, o šviesiaplaukis šypsodamasis tvirtai ją apkabino. Viską iš šalies stebinčiai Ravenai nejučia suspaudė širdį. Juk ji prarado savo mamą, tėvo nekentė labiau už viską gyvenime ir daugiau nebegalėjo bendrauti su seserimi. Skaudu buvo stebėti kitus tokius laimingus, kai pati normalios šeimos niekada taip ir neturėjo. O norėjosi nors kartą pamatyti savo mamą nuoširdžiai besišypsančią, ištekėjusią už vyro, kurį myli, tik mergaitė nebuvo tikra, ar po to, ką patyrė su Tasdaru, ji sugebėtų ir vėl kažką pamilti.
– Ir kaip sekėsi? – jos apmąstymus nutraukė Sagiso klausimas.
– Nėra ko jaudintis, greitai viską sutvarkysime, – ramino jį vyras. – Kad Tasdaras daugiau nepasiektų nei Lorenos, nei Rėjos, užbursime Dvasių karalystės vartus stipresniais burtais. Žinau, ne kartą tai jau darėme, bet dabar žyniai pamėgins paieškoti kažko stipresnio. Pagalvojau, kad gal galėtum pasiteirauti Žinos, kokius burtus naudoja jų karalystė.
– Gerai, paklausiu jos, vis tiek dažnai lankausi Dangiškuosiuose rūmuose.
– O kaip laikosi Lorena? Dar neprabudo?
– Gaila, bet vis dar tas pats, – sunkiai atsiduso jis. – Beje, kaip Žina ir sakė, Ravena jau atvyko ir laukia, kada galės su ja pasikalbėti.
– Puiku, jau seniai norėjau su ja susipažinti, – jis paleido Rėją ir perėjęs koridorių pagaliau atsidūrė kambaryje. Ravena kaipmat pašoko ant kojų, o jis jau tiesė į ją ranką. – Malonu susipažinti, mano vardas Chromas.
– Ravena, – ji taip pat ištiesė ranką, kuri iškart paskendo jo tvirtame vyriškame delne.
– Simfonijos pusseserė, ar ne? – šyptelėjo jis. – Jos mama yra mano sesuo, vadinasi, esame giminaičiai.
– Tikrai? – neslėpė nuostabos ji. – Tiesą pasakius, dar nė karto jos nemačiau, mane dažniausiai aplankydavo pati Simfonija.
– Taigi, ko tau čia prireikė? Galbūt, jei ne Lorena, galėtume padėti mes?
– Deja, niekas kitas padėti negali, man reikia jos pranašavimo galių, o ir nežinau, ar pavyks padaryti tai, ką suplanavau. Viską papasakosiu, kai ji pabus.
– Teks dar truputėlį palaukti, galbūt jos būklė sunkesnė nei manėme, – atsiliepė tarpduryje stovintis Sagisas. – Vis dėlto turėtume pasikviesti Žiną, nors ir nenoriu jai trukdyti, kai šiuo metu užsiėmusi tokiais svarbiais darbais.
– O gal jos visai nereikia? – įsiterpė Ravena. – Juk aš turiu gydymo galią, galiu pamėginti pažiūrėti, kas jai negerai, taip bus daug paprasčiau.
– Puiki mintis, – iškart sutiko Chromas. – Eime, nuvesiu pas ją.
Kartu jie užlipo laiptais į antrą aukštą ir netrukus pasiekė duris. Joms prasivėrus, Chromas nedelsdamas priėjo prie lovos, atsisėsdamas šalia žmonos. Pro langą krentantys apgaulingai šilti saulės spinduliai išryškino pataluose paguldytą tamsią jos formą ir iškilius skruostus, rankos buvo tvarkingai sunertos ant krūtinės, veidas kaip niekad ramus. Pasislinkęs arčiau, jis švelniai pabučiavo jai į kaktą.
– Laikykis, Lorena, daugiau niekam neleisiu tavęs nuskriausti, – sukuždėjo, po to pamojo ranka Ravenai prieiti arčiau. – Ačiū, kad mums padedi.
– Niekis, juk dar nieko nepadariau, – susigėdo mergaitė. – Galite pasilikti čia, neturėčiau ilgai užtrukti.
Ravena šiek tiek nedrąsiai prisėdo ant lovos krašto, ištiesė į Loreną delnus ir susikaupė. Gydymo galias naudojo labai retai, tad baiminosi, kad nepavyks, tačiau netrukus jos rankomis ėmė tekėti melsvai švytinti energija, o kartu su ja pasklido ir maloni šiluma. Chromas įdėmiai stebėjo, kaip vis didėjantis kiekis energijos pamažu užliejo visą Lorenos kūną. Ravena stengėsi kuo kruopščiau atlikti savo darbą ir užčiuopti skausmo šaltinį, juk vis dėlto jautėsi kalta, jog ją sužeidė jos tėvo sargybiniai, nors iš tiesų savęs kaltinti neturėjo, nes nepadarė nieko blogo.
– Palaukite, o kur tiksliai ją sužeidė? – staiga paklausė Ravena. – Jūs išgydėte tą sužeidimą, ar ne?
– Štai čia, – Chromas parodė tiesiai po šonkauliais kairėje pusėje. – Stengėmės kuo greičiau, kad nenukentėtų vaikas. O kas nutiko?
– Nieko, jokių sužeidimų nėra, tik... – kurį laiką mergaitė tylėjo, žvelgdama į savo rankas virš Lorenos, aiškiai jusdama iš jos sklindantį blogį. Ir tada prisiminė, ką sakė Altayras – tas vaikas visai toks pat, kaip ji, pusiau demonas, būtent iš jo ta energija ir sklido. – Atrodo, Lorena nepabunda, nes ją kažkaip veikia visas tas blogis, bet baimintis nėra dėl ko, tas vaikas... bando apsaugoti mamos gyvybę dėl to, kas nutiko prieš tai, todėl apgaubė ją apsauginiu skydu.
– Tu įsitikinusi? – suraukęs kaktą, Chromas pažvelgė į savo žmoną. – Bet iš kur žinoti, ar jis iš tiesų ją tik saugoja? Ir kiek laiko užtruks, kol ji pabus?
– Nežinau, dabar Lorena visiškai sveika, tad mums belieka tik stebėti, kas bus toliau, – sukaupta energija Ravenos rankose vis blėso, tačiau ji sėdėjo įsitempusi tol, kol ji visai neišnyko. – Pati esu pusiau demonė ir valdau lygiai tokias pat galias, galiu patvirtinti, jog tas skydas jai nepakenks. Kol vaikas nebus tikras, kad pavojus gyvybei nebegresia, tol neleis jai pabusti.
– Gerai, dar lauksime, bet jeigu iki rytojaus Lorena nepabus, tada kreipsimės į Žiną, vis tiek Sagisas planuoja pas ją vykti.
Nutarę, kad taip bus geriausia, jie paliko Loreną ilsėtis kambaryje vieną ir grįžo pas Rėją, Sagisą ir Altayrą. Chromui reikėjo į darbą, tačiau jis nusprendė likti namuose ir stebėti savo žmoną pats, jeigu kiltų kokių komplikacijų.
– Jauskis kaip namuose, – tarė jis Ravenai. – Atrodai išblyškusi, gal tau kuo nors padėti?
– Ne, tik pavargau, – nenoriai tarstelėjo mergaitė. – Galite nesijaudinti, tiesiog išnaudojau nemažai energijos, o ir su Altayru atvykome nieko nevalgę.
– Niekis, Rėja greitai jums ką nors paruoš, jai puikiai sekasi, visai kaip ir mamai.
Pokalbiui pakrypus apie maistą, Altayro nuotaika iškart pagerėjo. Visi kartu vaikai nuskubėjo į virtuvę, palikdami suaugusiuosius vienus. Ravena nemokėjo gaminti, todėl prisidėti nelabai galėjo kuo, bet šiokia tokia veikla ją išblaškė. Ji nė nepajuto, kaip šiuose namuose praleido visą dieną, tik pažvelgusi į temstantį dangų suvokė, kad jau vakaras, o taip nieko gero ir nenuveikė. Lorena galiausiai pabudo ir įtampa truputį atlėgo. Tačiau buvo jau gana vėlu, tad Ravena su Altayru nusprendė praleisti naktį jų namuose ir visus reikalus sutvarkyti iš ryto. Atsigulusi į minkštus patalus, mergaitė džiaugėsi, kad buvo teisi ir Lorenai vis dėlto nieko blogo neatsitiko. Nekantraudama, kada galės su ja pasikalbėti, ji pagaliau įstengė ramiai sumerkti akis.