Išgirdau kaip kažkas prisėda prie manęs ir sunkiai atsidūsta, tas atodūsis buvo panašus į merginos, bet nebuvau tuo tikra, norėjau pasižiūrėt kas ten, bet bijojau išgąsdini su savo apsiašarojusiu veidu..
-Amm..Lu?-Išgirdau kažkur girdėta balsą. Taip, tai buvo moteris ar mergina, nežinau.
Galvos vis dar nepakėliau, pajutau kaip ji atsikelia nuo suoliuko ir tolsta, pakėliau galvą.
-Perrie?-Šiek tiek suglumusi ištariau jos vardą. Ji sustojo ir atsisuko į mane.
-Tiesa, tai buvo ne kokia mintis..-Pasakė ji ir nusuko akis į šalį, aš vis dar ją stebėjau.-Ar aš turėčiau būt su tavimi?-Paklausė ji šiek tiek durnai.
-Manu ne, jei tu tuo abejoji ir tavo vaikinas..na pati supranti..-Pasakiau drebančiu balsu.
-Jis nesužinos, manau.-Pasakė ji ir prisėdo prie manęs.-Kodėl tu čia? Parke, su visais daiktais?-Paklausė ji manęs.
-O kur turėčiau būti?-Numykiau. Ji tik pasižiūrėjo į mane ir nutilo.
Žinoma aš nebūčiau aš, jei man dar labiau pradėtu nesisekt..Iš dangaus pradėjo pliaupt lietus, atėjęs kartu su perkūnija.
-Gal nori šiek tiek pabūt dabar pas mane?-Paklausė ji labai tyliai bei nedrąsiai.
-Apsieisiu.-Pasakiau.
-Tu tuo tikra?-Paklausė ir danguje sužaibavo.
-Ne.-Pasakiau, ji atsistojo ir paėmė viena iš mano lagaminų, susivokusi kas čia vyksta atsistojau ir aš, pasiėmiau likusius daiktus ir žingsniavau paskui Perrie, ėjom 1 metro atstumu, ji prieky aš jai už nugaros.
Priėjom ne ką prastesnius apartamentus nei pas Niall. Parėjom kiauriai šlapios, vos įėjom į Perrie butą ji atsiduso.
-Jaučiuosi keistai.-Tyliai sumurmėjo, nesupratau ko ji visad murma sau po nosim.
-Am..tavo kambarys tiesiai po dešine ir į kaire.-Nurodė ji man. Susiėmusi savo daiktus nušlepsėjau link nurodytos vietos.
-Oho.-Įėjusi numykiau. Kambarys buvo tokio pat dydžio kaip ir pas Niall, bet čia, čia viskas buvo žymiai gražiau ir mergaitiškiau. Ryškios rausvos sienos, bei didelis veidrodis..Visa tai sudarė gražų vaizdą. Bet pas Niall irgi buvo neblogai.
-Ir kodėl aš viską lyginu su juo??Viską...-Sumurmėjau ir atverčiau galvą, viena ašara išriedėjo iš mano akių.
-Lu, aš..-Užėjo Perrie su kažkokiu tai klausimu, bet nustojo jį sakyt, kai pamatė mane šiek tiek verkiančia. Greit nusivaliau ašarą ir pažiūrėjau į ją klausiamuoju žvilgsniu.
- Galiu kuo nors padėt??-Paklausė manęs šiek tiek sutrikusi.
-Tu ir taip man labai padėjai.-Pasakiau ir nuleidau galvą.
-Na, bet galiu ir dar kuo nors..-Ir vėl sumurmėjo.-Kavos ar arbatos??-Paklausė.
-Arbatos.-Ištariau ir šiek tiek šyptelėjau, ji lėtai palinkčiojo galvą ir apsisukusi nuėjo.
Greit persirengiau sausais drabužiais, bei pasileidau šlapius plaukus. Įsispyrusi į šlepetes išėjau iš kambario.
-Perrie?-Paklausiau norėdama sužinot kur ji.
-Aš čia!!-Sušuko ji.
Nužingsniavau link garso šaltinio.
-Atleisk, arbata bei kava pasibaigė..na aš čia retokai būnu, dažniausiai gyvenu pas Zayn...Bet mes neliūdėsim, turiu kaiko stipraus.-Pasakė ir iš po stalo ištraukė gan stiprų brendį.
-Am..tu tuo tikra?-Paklausė pažiūrėdama į dalyką ant stalo.
-Ei, tu juk geri jo? Būtų nekažką jei negertum.-Pasakė ji.
-Na, labai retai, bet šiandien manau bus išimtis.-Pasakiau ir prisėdau prie stalo, šalia jos.
Greitu rankos mostu ji pripylė abi stiklines. Jau kišau stikline prie burnos, bet ji greit ranka atitraukė ją.
-Palauk, susidaužkim. -Pasakė ir nusijuokė.
-Už nuostabų gyvenimą.-Pasakė ji ir iškėlė stiklinę į viršų, sudaužiau ją su savąja.. Greit užsivertėm viską ir po sekundės stiklinėj neliko nei lašo.
-Pasakok..kodėl tu šiandien verkei?-Paklausė ji manęs.
-Tai ta tema apie kurią mes manau nebūtinai turime kalbėt.-Sutrikau ir nei nepajutau kaip ji pripylė dar kartą stiklines ir iškėlė į viršų.
-Už tave.-Pasakė ji sudauždama su manąja ir vėl užsivertėm jas.
Po kurio laiko aš jau sėdėjau ranka pasirėmusi galvą, o Perrie susikuprenusi pasakojo man apie savo nuostabų gyvenimą, galiausiai ji užtilo.
-Dabar gali man pasakot viską.-Pasakė ji ir šyptelėjo, tada įpylė dar po stiklinę brendžio. Ši mergina tikrai turi jėgų šėlstant.
Vote ir nuomonių!!