Pravėrusi lūpas spoksojau į Pranašą ir lyg kempinė gėriau jo žodžius. Tačiau vis tiek nesugebėjau suprasti jų prasmės. Žinoma, aiškiai girdėjau, kaip jis pasakė, kad galia mane pasirinko ir tarsi prikėlė iš numirusiųjų. Bet tai buvo labai blogas ženklas.
-Taigi tu nebegali susigrąžinti savo galių? - garsiai pasitikslino Koenas. Jis žengė žingsnį pirmyn ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
-Ne, jos nebėra mano,- papurtė galvą Bashi žiūrėdamas į mane.- Tačiau ir kitu atveju negaliu atimti iš tavęs to, kas tau jau priklauso. Atgavau tik likusią savo sielos dalį, kuri tau tikrai nebuvo reikalinga. Mano galia augs manyje iš naujo. Ji gali kiek pakisti, nebebūti visiškai tokia, bet laikui bėgant stiprėsiu ir galėsiu grįžti į savo erdvę.
Pajaučiau, kaip nematoma jėga užsmaugia man gerklę. Mano likimas jau buvo aiškus. Pranašė Imidrisė iškapstys mane iš po žemių ir nužudys, kad galėtų pasisavinti galią.
-O kaip dėl Imidrisės?- nepasidavė kamantinėti Koenas.- Ji išplėš iš Tvenos galias ir pražudys visą žmonių pasaulį.
-Aš su ja susitvarkysiu,- ramiai atsakė Bashi.- Pranašė prarado savo tikslą. Jos protas sumišęs, o to nebeįmanoma atitaisyti. Žmonių pasaulyje ji jaučiasi saugi ir valdinga. Per ją sutriks visa pusiausvyra. Tai jau prasidėjo, žmonių mergina išgyveno su Pranašo galia. Nežinia, kokie kiti reiškiniai pradės dėtis ir trikdyti žmonių gyvenimus. Tačiau man reikės šiek tiek laiko, prieš pradedant kovą su Imidrise. Geriausia, kad tuo metu paslėptum merginą.
-Laiko nebėra,- Koeno balsas tapo šaltesnis ir nuožmesnis. Jis įsmeigė aštrų žvilgsnį į Bashi, aiškiai parodydamas, kad čia nėra jokio Pranašo viršumo.- Imidrisė susaistė mūsų susitarimą, todėl aš esu tas, kuris nužudys Tveną. Ir to niekaip negaliu pakeisti.
Koenas man prieš tai buvo paaiškinęs, kad galima pasiekti galias, jas perdedant į kitą indą, bet kokį materialų daiktą, tačiau pasisavinti Pranašo galią tik tada, kai pastarasis žmogiškasis indas, šiuo atveju aš, bus tarp mirties ir gyvenimo būsenos. Tai labai sudėtingas procesas, o Imidrisė nenori šį kartą padaryti dar vienos klaidos, kurią padarė su Bashi. Todėl turėdama pašonėje Ilofrudą, ji turi garantuotą planą.
Bashi supratingai žvelgė į Koeną.
-Tuomet paslėpk ją ir nuo savęs,- trumpai tarė jis.- Dabar esu per silpnas susidurti su Imidrise. Jums teks kol kas susidoroti patiems.- Pranašas tikriausiai ketino išnykti, bet jo žvilgsnis sustojo ties manimi. Jis atrodė susimąstęs, net kiek prisimerkė lyg norėdamas permatyti mane kiaurai.- Galbūt esi daug stipresnė nei manai. Nei tai galėtų būti įmanoma,- pasitaisė vyras.- Ši galia nėra našta, ji didelė atsakomybė, tačiau negaliu tau pasakyti, kaip seksis ją pritaikyti šiame pasaulyje. Nenoriu to sakyti garsiai, bet net ir man esi neapsakoma mįslė. Bandysiu susiekti su kitais Pranašais, gal jie atras būdą, kuris leis tau grįžti prie normalaus gyvenimo. Tačiau kol kas privalai saugoti šią galią kaip dalį savęs.
Prieš akimirką vaikinas su dredais dar stovėjo viduryje kambario, kai galiausiai suvokiau, kad likome tik mudu su Koenu.
Visgi, prieš atsisukdama į Ilofrudą jau numaniau, ką išvysiu jo veide. Vaikinas liūdna veido išraiška žvelgė į mane. Jo gintarinės akys saulės šviesoje, kuri prasiskverbė pro vietomis užkalinėtus langus, skleidė šilumą, primenančią spragsintį laužą tykioje naktyje. Jis lėtai priėjo prie manęs ir švelniai priglaudė savo lūpas man prie viršugalvio. Abu nutuokėme, kad šiuo maloniu buvimu nebegalėsime mėgautis.
-Namo grįžti negali,- sušnibždėjo Koenas nepasitraukdamas nuo manęs. Jis tarsi gėrėjosi paskutinėmis akimirkomis.- Tavo šeimai bus nesaugu.
-Žinau, kur pasislėpsiu,- tarstelėjau atsidusdama.
Tada stipriai užsimerkiau. Spėjau tik pajusti, kaip šiltos vaikino lūpos priglunda prie mano skruosto. Kai pramerkiau akis, jau buvau atsidūrusi miesto šurmulyje. Viena tarp nepažįstamų žmonių.
.
Vienintelis žmogus, kuris man galėjo pagelbėti šioje situacijoje, buvo Ebė. Tačiau jei Koenas ją pažįstą kaip mano draugę, kuriai patikėjau savo paslaptį, tai ir Imidrisė suuos, kad galiu slėptis pas ją.
Tačiau tai nereiškė, jog vis tiek neprašysiu jos pagalbos.
Nudžiugau, kad Ebė leido savaitgalį namuose. Ji, žinoma, nustebo mano netikėtu apsilankymu, o dar tai, kad atrodžiau išsiblaškiusi ir labai skubėjau, sukėlė jai galybę klausimų. Stovėdama tarpduryje išpyškinau vienu atokvėpiu, kad Pranašė Imidrisė jau pradėjo mano medžioklę, o jos nugalėti atvyko Pranašas Bashi, kuriam ir priklauso dabar jau mano galios. Pati suvokiau, kaip tai buvo painu, tačiau, laimei, Ebė parodė savo supratingumą ir tiesiog įsileido mane vidun.
-Atleisk man už tai, kad per mane gali pakliūti į daugelį pavojų,- pasakiau nuoširdžiai.
Ebė nužvelgė mane suspaudusi lūpas ir išlenkusi antakius.
-Ak, tikrai suprantu, ką darau,- tarė ji.- Visgi juk pati norėjau pažinti kito pasaulio tiesas.
Mergina šyptelėjo ir pakvietė mane į virtuvę. Tačiau papurčiau galvą parodydama, kad neketinu ilgai užsibūti.
-Man reikia slėptuvės,- ėjau prie reikalo.- Prašau pasakyk, jog žinai gerą, nuošalią vietą.
Ebė suraukė kaktą svarstydama.
-Šiuo metu man niekas neateina į galvą,- numykė ji pridėdama ranką prie kaktos. Staiga ji kilstelėjo galvą lyg kažką atsiminusi.- Bet... Jei gerai prisimenu, Leinas keletą vasarų dirbo atrakcionų parke. Dabar jis uždarytas, bet Leinas gali turėti raktus nuo vartų.
Nebuvo įmanoma nusiteikti visiškai optimistiškai, kadangi Imidrisė galėjo mane rasti bet kurioje pasaulio vietoje. Visgi šiuo metu uždarytas atrakcionų parkas buvo pakankamai nuošali ir gerokai nutolusi nuo mano namų vieta. Taip galėsiu užtikrinti savo šeimos saugumą, jei Bashi nespėtų atsigauti, o man nepavyktų pačiai atsilaikyti prieš Pranašę.
-Gerai, ši mintis puiki,- sutikau linktelėdama galvą.- Tikiuosi tavo draugas sutiks veltis į pavojus lygiai taip pat, kaip ir tu.
-Dar ir kaip,- mirktelėjo Ebė ir pačiupo savo geltono automobiliuko raktus.
.
/ Aukšta moteris blausiai apšviestoje bažnyčios salėje užsitempė ilgas aksomines pirštines. Tuomet ji ištiesė rankas ir delnus išplėsdama pirštus priešais save.
-Panele Imidrise, jums tai puikiai tinka,- pamalonino jos ausį pilkai apsirėdžiusi tarnė, kuri laikė dar keletą porų kitokių spalvų pirštinių.
Moteris dėbtelėjo į ją ir pavartė akis nusitraukdama tamsiai mėlynas pirštines. Ji numetė jas tarnei, kuri vos spėjo pagauti.
-Apsieisiu ir be pirštinių,- sumurmėjo Imidrisė sau ir pasisuko nuobodžiaudama.- Atnešk mano paltą. Ir skrybėlę.
Tarnė linktelėjo galvą ir nuolankiai nuleidusi akis išėjo. Imidrisė mintyse ją pavadino "pingvine" ir pati šyptelėjo iš savo sugalvotos pravardės.
Ji laukė labai ilgai. Ne palto. Laukimas jau buvo prasidėjęs nuo to laiko, kai jai reikalinga mergina grįžo į šį pasaulį su Bashi galiomis. Dabar liko skaičiuoti tik minutes. Imidrisės kūnu ėjo palaimingi šiurpuliukai. Ji jautė neapsakomą jaudulį ir netgi mėgavosi šiuo žmogišku jausmu. Netrukdė net tai, kad mergina kartais išnykdavo iš jos radaro, bet tuoj Pranašė ir vėl galėdavo jausti kasdien augančią galią šviežiame kūne. Paprastam proteliui tai sunku paaiškinti. Imidrisė pilve tarsi jautė kylantį karštį, kuris slydo švelniai glostydamas jos gerklę, o tada burnoje tirpstantį metalo skonį sumišusį su mėtomis. Pranašė ragavo mėtinius ledus. Todėl labai gerai suvokė tą malonų šaldantį jausmą.
Netrukus pasirodė tarnė su juodu paltu ir tokios pat spalvos skrybėle. Imidrisė ištiesė rankas, kol moteriškė padėjo jai apsivilkti. Pranašė paskutiniu metu buvo labai užsiėmusi sekdama merginą. O ši itin keitė savo buvimo vietą. Be to, Ilofrudas buvo ją paslėpęs ir pas save. Aišku, tai Imidrisė išsiaiškino ne iš karto. Buvo sunku patikėti, kad ta mergina pakeitė šaltakraujį žudiką. Ji ir iš tolo galėjo jausti, kad tarp tų dviejų visiškai skirtingų būtybių atsirado keistas ryšys. Ilofrudas susigrąžino savo žmogiškus jausmus, kas kėlė problemų ir privertė moterį imtis rimtesnių veiksmų. Susitarimo susaistymas jai vos brangiai nesukainavo. Kiti Pranašai per plauką neatkreipė dėmesio į šitokį galių panaudojimą. Visgi giliai kažkur jos neplakančios širdies kamputyje Imidrisė spėliojo, kaip toks menkutis jausmas gali pridaryti šitiek bėdų.
-Jums reikės transporto priemonės, ar pati keliausite?- paklausė tarnė. Jos paakiai buvo nutįsę, tad atrodė, kad moteriškė beveik nemirksi. Nors galbūt taip ir buvo. Imidrisė nė pati gerai nežinojo, iš kur šie pagalbininkai atsiranda.
Pranašė atšiauriai paėmė iš tarnės rankų skrybėlę ir užsidėjo ją ant galvos pirštais perbraukdama per kraštą.
-Keliausiu pati.
Tai pasakiusi ji pradingo lyg atmintyje ilgai neužsilikęs vaizdinys./