Na va dar du sk. iškart. Gero skaitymo:) Lauksiu nuomonių:)
§
Emilija:
-Kur ketini važiuoti? - paklausiau Kristoferio, besileisdama laiptais iš antro aukšto.
Kad Kristoferis ruošėsi kažkur vykti supratau iš to kad prigavau jį išeinantį iš namų su mašinos rakteliais rankose.
-Pas Benjaminą mums reikia papildyti kraujo atsargos, - atsakė Kristoferis.
-Važiuosiu kartu, - tariau. - Pastaruoju metu matau tik mokyklą ir namus, nes jūs su Matu beveik niekur manęs nebeišleidžiate ypač vienos.
-Tai tavo pačios saugumui, - tarė Kristoferis. - Kai tik išsiaiškinsime, kas priešas ir jį nudėsime tu busi laisva daryti ir vėl ką panorėjus.
-Žinau, todėl ir nesiginčiju su jumis.
Pastaruoju metu Kristoferio šeimos priešai labai suaktyvėjo. Buvau užpulta ne tik aš, bet ir Viljamas, kiek girdėjau jis tada vos nemirė, jei Marija nebūtų pasirodžiusi laiku jo jau nebebūtų gyvųjų tarpę. Tai reiškė, kad grasinimų tarpsnis baigėsi ir priešai jau ima dorotis su Kristoferio šeima ją žudydami. Be liko tikėtis, kad jiems nepavyks ir Kristoferio šeima apsigins, kaip visada.
-Tai galiu kartu? - vėl paklausiau.
Nebegalėjau sėdėti namie ypač, kai diena buvo tokia saulėta ir graži.
-Žinoma, - nusišypsojo man Kristoferis.
Nors ir gyvenimo tame pačiame name mes su juo beveik nesimatydavome ir nekalbėdavo, nes vos grįžusi po pamokų eidavau tiesiai į savo kambarį. Man paprasčiausiai buvo per sunku su juo bendrauti, kai vis dar mylėjau, bet turėjau išlaikyti atstumą.
Mums susėdus į mašiną važiuoti nesikalbėjome. Spėju nelabai buvo ką pasakyti, bet kaip visada tyla su Kristoferiu nebuvo nemaloni.
-Atvažiavome, - tarė Kristoferis po pusvalandžio važiavimo, sustabdymas savo automobilį.
Linktelėjau išlipdama paskui jį iš automobilio.
Benjaminą buvau mačiusi tik vieną kartą, kai buvau čia atvykusi su Matu. Jis dirbo ligoninėje, todėl jam nebuvo sunku suveikti kraujo maišelių, kuriuos pardavinėdavo vampyras, kurie besistengiantiems gyventi neužpuldinėjant žmonių.
Benjaminas buvo trisdešimties žmonių metais. Jo vampyro amžius buvo apie penkis šimtus metų bent taip sakė Matas man. Jis buvo liekno ir aukšto sudėjimo vampyras, tamsaus gymio.
Jis krauju prekiavo nuošaliame sandėlyje už miesto. Tame sandėlyje jis buvo įsirengęs visą nedidelį ofisą ir didelį šaldiklį kraujo laikymui. Aišku sandėlis buvo apsaugotas ir naujausią apsaugos įrangą, kad koks vampyras ar žmogus neįsilaužtų. Jei jo paties nebūdavo tame sandėlyje Benjaminas visada palikdavo jį prižiūrėti patikimam asmeniui. Kiek supratau ir iš kitų Mato pasakojimų jis iš prekybos krauju pasidarydavo ne mažus ir pinigus, tad nieko keista, kad čia visada stovėdavo ir vampyrų apsaugai prie sandėlio.
Mums atvykusius pasitiko pats Benjaminas. Jis vilkėjo juodą kostiumą su kaklaraiščiu. Jei kas būtų paklausę manęs bučiau pasakius, kad atrodo kaip tikras verslininkas. Nors tam tikra prasme spėju jis toks ir buvo.
-Valdove, malonu jus matyti, - tarė jis mus pasitikdamas prie įėjimo į sandėlį ir nusilengmavas.
-Sveikas, mano užsakymas paruoštas? - tarė jam Kristoferis.
-Žinoma, kai pasakėte, jog atvyksite viskuo pasirūpinau pats asmeniškai.
-Puiku, - atsakė Kristoferis be emocijų.
-Tuomet eime, - tarė Benjaminas parodydamas ranka sekti jam išpaskos.
Mes nusekėme paskui jį į sandėlio vidų. Nors iš išorės jis atrodė apgriuvęs sandėlio vidus buvo puikiai įrengtas. Šaldytuvas buvo per puse sandėlio su naujausia šaldymo sistema, visur buvo kameros ir kita apsaugos įranga.
-Jums pirmenybė, - tarė jis praleisdamas mus Kristoferiu pirmus į šaldiklį.
Kristoferis linktelėjo jam ir mes įėjome, bet vietoje kartu įeinančio Benjamino iš paskos išvydome užtrenkamas šaldiklio duris.
-Kas čia vyksta? - paklausiau buvo akivaizdu, kad kažkas negerai. Vos įžengus į šaldiklį buvo akivaizdu, jog kažkas labai blogai. Jis nešaldė ir jame nebuvo jokio kraujo.
-Nežinau, bet tuoj išsiaiškinsiu, - tarė Kristoferis patraukdamas prie durų.
Duris jis išplėšė su jėga nusviesdamas jas per visą sandėlį, bet kai pabandė žengti pro išėjimą jis atsitrenkė tarsi į sieną negalėdamas pajudėti toliau.
-Aplink išėjimą pilną verbenos, - paaiškino man Kristoferis atsisukdamas į mane.
Prisiminiau, kad užkalbėta magijos verbena gali veiktu vampyrui, kaip spąstai. Marija buvo panaudojusi šį triuką įkalinti Viljamą rūsyje, kai jis buvo netekęs savo žmogiškumo.
-Ką darysime?
-Dar nežinau, - atsakė jis. - Pirma reikia išsiaiškinti, kas išvis čia vyksta.
-Su malonu tai paaiškinsiu, - tarė prie įėjimo pasirodęs ir pats Benjaminas.
Mūsų su Kristoferiu dėmesys iškart nukrypo į jį.
-Ką manai darantis? - paklausė Kristoferis jo.
-Ketinu nužudyti tave ir tavo gražuolę, - paprastai atsakė jis. - Dabar kai tavo brolis VIljamas negyvas atėjo tavo eilė. Po to bus tavo brolio Sebastiano.
-Kodėl tai darai?
-Supranti mes su Ieva buvome pora ir aš ją mylėjau tad aš noriu keršto. Todėl jūs dabar mirsite, kaip tik dabar mano vyrai visą sandėlį supilinėja benzinu, kai jie baigs man teliks numesti degtuką ir jūs suplešlkėsite. Tau reikėjo būti labiau atsargiam, Kristoferi, kaip ir visai jūsų šeimai, net jūsų nesate visiškai nenužudomi nors tokiai apsimetate.
-Tu už tai mirsi, - ramiai be emocijų atsakė Kristoferis.
-Galbūt tai bus ne nuo tavo rankos, - tai pat ramiai jam atsakė Benjaminas.
-Nebūk toks tikras.
-Šįkart net tau nepavyks išgelbėti, - nusijuokė vampyras.
-Viskas paruoša, - tarė prie Benjamino priėjęs vienas iš vampyrų, kurį mačiau lauke prie įėjimo.
-Tuomet pradėkime linksmybes, - tarė Benjaminas ištraukdamas iš kišenės degtukus ir padegdamas sandėlį vos įsiplieskė ugnis jie abu vampyrai pasišalino.
Išsigandusi pažvelgiau į Kristoferį.
-Dabar mes mirsime jau tikrai ar ne?
-Tik ne jeigu bus mano valia, - atsakė jis man ramiai.
Išsitraukęs telefoną jis paskambino.
-Esu Benjamino sandėlyje. Jis ir yra priešas. Tai pat jis padegė sandėlį aš čia su Emilija tad varyk čia, kol nesupleškėjome, patys neištrūksime, nes esame įkalinti su verbena tad manau norėsi pasiimti su savimi ką nors kas bus jai atsparus, kad galėtum ją pašalinti, - tada iškart padėjo ragelį atsisukdamas į mane.
-Noriu, kad įdėmiai manęs paklausytum, Emilija. Aš paskambinau Matui ir jis jau pakeliui, bet kad jis spėtu čia laiku beveik neįmanoma, todėl noriu, kad darytum ką aš liepsiu.
Linktelėjau nusekdama paskui jį. Jis nuėjo prie metalinio konteinerio ir jį atidarė. Jame buvo ledas.
-Regis Benjaminas visgi pamiršo, kai ką svarbaus, kai ruošė spąstus sandėlyje. Na mums tik geriau, - tarė Kristoferis.
Nieko nesuprasdamas pažvelgiau į jį.
Mačiau, kaip ugnis ima vis labiau įsiliepsnoti ir daugėja dūmų, todėl didėjo ir baimės jausmas. Nejaugi mes su Kristoferiu šitaip iš tikro mirsime. Aš nesupratau, kaip šis ledo pilnas konteineris galėjo mus išgelbėti.
-Lysk čia, kol ugnis tave pasieks Matas turėtų spėti pasirodyti laiku. Jis yra pakankamai atsparus ugniai, kad būtum apsaugota ledas jame tai pat nemaišo, - tarė Kristoferis ramiai, be jausmų tonu tarsi nesiūlytu man išsigelbėti paliekant jį mirtį. Mes abu į konteinerį tikrai netilpsime čia buvo vos vietos man.
-O kaip tu? Mes abu čia netilpsime, - tariau.
-Man viskas bus gerai.
-Tai netiesa, - tariau girdėjau, kaip jo širdis suspurdo akimirkai meluojant.
-Meluoji.
-Emilija, - suėmė jis mano veido, prieidamas visai arti. - Tavo gyvybė man visada buvo ir bus svarbiausia neatleisčiau sau jei čia mirtum, kai žinojau, jog galėjau suteikti tau šansą išgyventi.
-Aš nelysiu čia, - tariau turėdama omenyje konteinerį, - palikdama tave mirti, - atsakiau.
Tai buvo tiesa nė neketinau lįsti į tą dėžę žinodama, jog Kristoferio nebeišvysiu gyvo po to, jei aišku dar pati išgyvensiu ir Matas spės laiku.
-Vadinasi turėsiu tave ten įgrūsti sunkiuoju būdu, - atsiduso jis.
-Ką turi omenyje? - paklausiau pabandydama nuo jo atsitraukti, bet jis mane sugriebė stipriai už rankų, kad to padaryti negalėčiau ir prisitraukęs pabučiavo. Tada mikliu judesiu nusuko man sprandą be skausmo ir aš netekau sąmonės.