Gelbėtoja

29

Sunkiai, bet po poros dienų sėdėjimo Kalebo namuose išsiprašiau, kad bent jau nueitume iki parko, kur galėčiau šiek tiek įkvėpti gryno oro ir pabūti gamtoje. Jis manė, kad tai daryti nesaugu, bet aš vis tiek surizikavau ir sakiau, kad jie pakolkas mano, kad esu mirusi arba bent jau kur kas prastesnės būklės, nors iš tiesų ji ir nebuvo gera, mėlynė ant mano veido nebebuvo tokia ryški, tad bent jau neatkreipsiu į savo tiek dėmesio.

-Mano buvusi mergina, čia paliko savo rūbų, jūsų dydžiai turėtų būt gan panašūs, tai galbūt rasi ką apsirengt, - įėjęs į mano kambarį pasakė.

-Gerai, - jis parodė rūbus ir paliko mane vieną.

Žinojau, kad šiandien gana geras oras, todėl užsidėjau kelnes ir megztuką su kuriuo man tikrai nebus šalta.

Išėjus į koridorių jau radau pasiruošusį Kalebą, kuris manęs vienos net ir neketino išleisti, o kitas dalykas be jo ir nelabai norėjau kažkur išeiti, nes mane persekiojo karatelis ir jis darys viską kol mane sunaikins.

Mums išėjus, lauke mus pasitiko tikrai malonus oras, pagaliau įkvėpiau gryno oro gūsį, mes ėjome lėtais žingsniukais, nes aš vis dar jaučiausi negerai, mane nervino, kad jaučiuosi tokia silpna ir manim turi kažkas rūpintis.

-Girdėjau, kaip kažkurią dieną turėjai svečių, - prasitariau.

-Maniau, kad girdėsi, tas vyras šūkauja per visus namus, - šyptelėjo.

-Galbūt žinai, kas dabar valdo karatelį, nes Tomas neturėjo nei brolių, nei sesių, - pasiteiravau.

-Nežinau, tik tas žmogus, naikina viską kas pasitaiko jo kelyje, - pasiekėme parką ir atsisėdom ant artimiausio suoliuko, žiūrėjau į tolį.

-Karatelis buvo pelenuose ir aš nenoriu, kad jis atgimtų.

-Nieks to nenori, tuo labiau, kai jis nebesilaiko nė vieno ankščiau turėto susitarimo, turėtum jo pasisaugoti.

-Mama, tai ta mergina, - išgirdome mergaitės balsą ir prie mūsų pribėgo auksaplaukė mergaitė.

Net nežinau, kodėl ją taip dominau.

-Liuse, - prabilo Kalebas ir paėmė mergaitę ant rankų, kuri jį apsikabino.

-Tėti, - jis dar ir tėtis, mažiausiais iš jo to tikėjausi, netrukus prie mūsų priėjo ir ta pati moteris, kuri keistai mane bei Kalebą nužvelgė.

Šita situacija darėsi tokia nejauki.

-Kalebai, - kreipėsi ir netikrai šyptelėjo.

-Sveika, Celi, - paleido mergaitę.

-Ar tai tavo nauja mergina, jau nesugebi susirasti moterų, tai perki sumuštas kekšes, - gerai galima suprast, kad jie nebekartu, bet nereikia savo pavydo išlieti ant manęs, neturėjau noro klausyti šūdo, kuris buvo pilamas ant manęs.

-Kartą, Jums jau sakiau, kad negalima spręsti apie knygą iš jos viršelio ir žinot ko nesuprantu ar aš pakilau nuo valkatos iki prostitutės ar nuo valkatos nusileidau iki prostitutės, - žiūrėjau į ją, o moteris vis dar atrodė nepatenkinta mane matydama.

Nieko jai nebesakiau, palikau juos su Kalebu pasišnekėti ir nuėjau iki čia esančio tvenkinio bei atsisėdau ant žolės, atsirėmiau į medį.

-Kodėl tu viena? – prie manęs atėjo mergaitė.

-Leidžiu, tavo tėčiui ir mamai vieniems pasišnekėti, - pažvelgiau į Liusę, kuri buvo atsisėdus šalia manęs.

-Ar tu myli mano tėtį? – atrodė, kad ji mėgo daug klausinėti.

-Ne, jis man tik padeda, mes tik draugai, - paaiškinau, aš turėjau šeimą, tad man nereikia jokio naujo romano.

Ji pasilenkė ir nuskynė gėlytę, kuri augo pievoje, o tada padavė man.

-Čia tam, kad nusišypsotum ir nebūtum tokia liūdna, - nusišypsojau jai ir apsikabinau, šį mielą padarėlį

-Tu nuostabi mergaitė, - ištariau jai

-Beje, ko tu vardu?

-Rebeka, manau mums metas grįžti, - pradėjau stotis ir pajaučiau šiek tiek skausmą, bet tai ignoravau.

Paėmiau Liusės ranką ir mes patraukėme link, kur išgirdome barantis Kalebą su savo vaiko motina, negalėčiau jos įvardyti, kaip mamos, nes ji tokia bjauri, kaip Kalebas išvis ją mylėjo ir dar susilaukė vaiko.

Pamačius mus grįžtant jie nurimo ir pamačiau Kalebo veide nerimą.

-Ar tai kraujas? – parodė Celi į mano maikutę, turbūt aš per daug judėjau ir net nepajaučiau kaip mano žaizda atsivėrė.

-Rebeka, mums metas grįžti, - pasakė sunerimęs vaikinas.

-Rebeka, ar tau viskas bus gerai? - švelnus mergaitės balselis įsiterpė.

-Kas ši moteris? – susidomėjo Celi.

-Mums metas eiti, - Kalebas dar kart pasakė ir patraukė mane už rankos bei ėjome link jo namų.

Celi pasiėmus Liusę ėjo paskui mus, nenorėjau, kad jos eitų kartu, bet ta moteris norėjo viską sužinoti, o Kalebas ėjo per greit ir man darėsi sunku taip greit eiti.

-Gal galim šiek tiek lėčiau, - paprašiau.

-Atsiprašau, - vaikinas sulėtino savo žingsnį.

Pasiekėme jo namus, tik atrakinus nuėjau į vonią, Kalebas siūlė man dar savo pagalba, bet sakiau susitvarkysiu pati.

Vonios kambaryje nusirengiau megztinį, vėliau ir maikutę, numėčiau ją ant žemės, nusivaliau kraują, o tada paėmiau nuo spintelės peroksidą ir užsipylus ant vatos sukandau dantis, nes žinojau, kad tuoj pajausiu deginimo jausmą, galiausiai po visko užsiklijavau naują pleistrą.

Užsidėjau laisvą maikutę ir išėjau, radau Celi su Kalebu sėdinčius virtuvėje ir geriančius arbatą, Liusės čia nebuvo.

-Kas tu? – ji kreipėsi į mane ir aš nežinojau ką ir kiek galiu jai sakyti.

-Tai Rebeka, ji Hario sesuo, - atrodo Hario vardas jai buvo girdėtas.

-Kodėl ji čia?

-Dieve Cesi, kodėl tau viskas įdomu, ar tai svarbu?

-Nepamiršk kam dirbi, - ji pasakė, - vienas skambutis ir ten nebedirbsi.

-Neužpisk, Rajanui nusibodo visas tavo šūdas, be to apie Rebeką jis žino, ji mano atsakomybė.

-Esu čia, nes man reikia pagalbos, pačią pirmą dieną kai čia pasirodžiau mane pašovė, tą pačią dieną kai susitikome parke ir mane išvadinote valkata, nors net nežinote ką man teko ištverti ir kiek smūgių atlaikyti, jūs nežinot ką man teko ištverti, kad stovėčiau čia ir kalbėčiau su jumis, ne ką mažiau nenoriu veltis į viską ir ramiai norėčiau būti su savo šeima, savo vyro nemačiau, nežinau kiek laiko, nes jis kalėjime bei savo dukros, nes man tiesiog nesaugu su ja susitikt, atskleist priešam kur ji yra, tad užsičiaupkit ir nelyskit prie manęs.

-Celi, tiesiog išeik, visiems bus kur kas saugiau ir ramiau, - išėjau iš virtuvės, nes buvau pavargus.

Nuėjau į kambarį kuriame buvau apsistojus ir tiesiog atsiguliau ant lovos.