Mirusiųjų miestas

5

Sutvarkau kambarį, kad jis būtų toks pat, kaip prieš man atvykstant. Ilgai nereikėjo to daryti, nes ši vieta niekada iš tiesų man ir netapo namais. Susikroviau į kurpinę rūbus, kuriuos čia gavau ir apsirengiu.

Visai pasiilgau džemperių, jie buvo patogus. Užsidedu juodą apsiausta su kapišonu ir susirišus plaukus į laisvą kasą, kad galėčiau lengvai užsidėti kapišoną, kai reikės bėgti. Nežinau kodėl, bet visi rūbai, kuriuos čia gavau yra tamsūs. Iš po lovos ištraukiu sportbačius ir pavartau juos rankose ir įsidedu į kurpinę, o pasiėmusi ilgus juodus batus juos užsidedu ir susivarstau tvirtai suverždama. Niekada negalvojau, kad priprasiu bėgti su sunkiais batais, kurie man niekada nepatiko.

Kai jau žadu užsidėti kuprinę ant pečių ir išeiti iš kambario pasigirsta beldimas į duris.

–Taip?

–Galiu užeiti?

Šito tai tikrai nesitikėjau. Pravėrusi duris pamatau, kad ausys manęs tikrai neapgavo ir priešais mane stovi Varnas su panašia apranga į mano, laiko rankoje krepšį, kuris atrodo taip lyg būtų tuščias. O jo juodi plaukai, kuriuos jis atidengė nusiplovus dažus vis dar mane stebina, nes atrodo, kad jie irgi yra nudažyti, o gal taip ir yra?

–Tai ar galiu?– atsigaunu iš transo ir pasitraukusi leidžiu jam užeiti.

Šviesas įjungė kuriam laikui, kad galėtume susiruošti. Todėl dabar mano kambarys yra visiškai apšviestas ir kai į jį įžengia Varnas jis dar labiau sumažėja. Atsistoja prie stalo ir padeda savo krepšį prie mano kuprinės.

–Žinau, kad tu čia dar trumpai ir nežinau pats kiek galime tavimi pasitikėti,– atsiremia su nugarą į stalo kraštą ir žvelgia į mane, o aš stoviu prie durų nežinodama ką daryti.– Tačiau atėjau tau pranešti, kad mes privalome vienas kitu pasitikėti todėl nesvarbu ką aš darysiu tai bus būtina, bet jeigu paaiškės, kad tu nori mus išduoti aš nepasigailėsiu. Supratai?

–Taip, tik ar galiu sužinoti kur mes keliaujam?

Jis papurto galvą ir patraukia link durų, bet priėjęs prie pat manęs sustoja ir pasižiūri į mane. Atsidūsta ir apsisukęs grįžtą ir atsisėda ant lovos.

–Atsimenu, kaip tu kažkada manęs pakalusiai, kas čia atsitiko ir kodėl mes taip gyvename, tačiau aš tau nieko neatsakiau. Pasakiau tik tai, kad nepasitikiu tavimi ir ši vaidyba yra prasta. Tačiau tu nemelavai...– jis taip prityla, kad vos išgirstu ką jis sako.– Tad iš kur tu esi?

–Jei pasakyčiau tu manimi nepatikėtum,– atsisėdu ant lovos kiek įmanoma toliau nuo jo ir pasižiūriu į jį.

–Išbandyk.

Aš sustingstu išgirdusi jo pareiškimą ir net nebežinau ką sakyti, nes neįsivaizduoju kiek jis patikėtu tiesa...

–Aš esu iš...

–Nors žinai ką, nereikia. Galėsi man vėliau pasakyti, o kol kas noriu tik tai atsakyti į tavo klausimą. Aš jau gimiau kai miestas toks buvo ir nieko tiksliai negaliu pasakyti, net patys vyresnieji labai mažai iš čia ką žino. Mes keičiamės, pasiekus amžiaus limitą, mes einame dirbti ir žmonėms, kurie valdo kareivius tai nekliudo. Todėl mes laisvai galėdavome treniruotis ir jie nelabai kreipdavo dėmesį kaip gauname elektrą. Žinoma, kai pradėjome lysti į sandėlius jie pradėjo vis griežtėti, kareiviai irgi pasikeitė. Tad čia tiesiog galima įvardinti kaip mokykla, kurioje mes pasiruošiame gyvenimui, kurio nelabai ir turime. O dabar, kai atsiranda vis daugiau suvaržymų ir vis sunkiau išgyventi ir čia, ir viršuj,– nukreipia žvilgsnį į lubas trumpam, bet man viskas greitai tampa aišku.– Mūsų pradėjo mažėti. Daug kas jau seniai kalbėjo, kad jie imsis tokių priemonių ir mus iš lėto naikins, bet tikriausiai mes tapome nebereikalingi todėl jie pasistengs mūsų atsikratyti kuo greičiau. Tačiau mes kaip parazitai,– jo liūdna veidą iškreipia kraupi šypsena.– Nepasiduosime ir pasistengsime iškovoti sau laisvę.