Džekilos paslaptis

15.

Levis lyg ir elgėsi normaliai, bet tuo pačiu ne. Jis buvo užsiėmęs, tačiau ir visada sekė mane. Mudu beveik nekalbėjome, tik sugaudavo jo žvilgsnį. Kai sėdėdavau prie savo stalo, jausdavau, kaip jis žiūri į mane laukdamas, kada pakelsiu galvą, o kai pakeldavau, man mirktelėdavo ir šyptelėdavo lyg katinas. Per pietų pertrauką poilsio kambaryje Levis kam kumštelėjo į ranką pasakydamas, kad galėčiau pajudinti šaldytuvą. Tuo metu kambaryje buvo dar trys žmonės.

Jis visiškai nesuvokė, ką reiškė paslapties saugojimas. Tačiau iš dalies supratau jį. Levis pažino tai, kas įprastai neegzistuoja, o juk jis kuria kompiuterinius žaidimus su neįmanomais pasauliais. Jo galvoje sprogo saugiklis, todėl turės praeiti laiko, kai jis galiausiai pripras prie fakto, kad turiu nepaprastą gebėjimą.

Tačiau kol tai įvyks, aš tikrai išprotėsiu.

Kai jau buvo po penkių vakaro, suvokiau, kad užtruksime, todėl parašiau Joriui žinutę, jog mane parveš Levis. Nebuvau tuo tikra, tačiau man nereikėjo išgyventi dar vieną judviejų nemalonų kontaktą.

Stebėjau, kaip žmonės išeina iš ofiso. Tifas dar buvo prie savo darbo stalo, bet irgi jau tvarkėsi ir ruošėsi užbaigti darbo dieną. Žvilgtelėjau į Levį. Vaikinas prisimerkęs žvelgė į kompiuterio ekraną, bet kai išgirdo atsisveikinant Tifą, staigiai pažiūrėjo į sekretorių.

Tik tada suvokiau, kad jis laukė, jog mudu liktume vieni.

-Džekila, reikia, kad padarytum man didžiulę paslaugą,- tarė jis atsistodamas.- Tai įeis į tavo pareigas. Kaip ir sakiau, darbo diena baigiasi tada, kai aš pasakysiu, vadinasi, gausi už tai atlygį.

Pakėliau antakius žiūrėdama į jį. Jau ruošiausi prieštarauti, kad savo gebėjimo niekur nenaudosiu, tačiau Levis užbėgo už akių.

-Vyksime pas mano tėvus vakarienės. Mano motina kas antrą savaitę organizuoja vakarienę su visa šeima. Turėjo būti šį savaitgalį, bet apsimečiau, jog sergu, todėl ji perkėlė į šiandieną. Tai labai kankinantis procesas ir man reikia kompanijos, kad dėmesys būtų sutelktas visai kitur.

Rodos, neturėjau pasirinkimo, bet vis tiek pakreipiau lūpas galvodama. Tikriausiai nieko tokio, jei pasisvečiuosiu pas Lintonus porai valandų. Tai bus lyg darbo vakarienė. Be to, pamatysiu, kaip atrodo Levio šeima, kurios jis kažkodėl nelabai norėjo matyti.

-Pataikei šiandien pasipuošti,- tarstelėjo Levis įleisdamas mane į liftą.

Nustėrau nuo galvos iki kojų. Žvilgtelėjau į jį, vaikinas šyptelėjo. Dievaži, jei jis suprato, kad taip atrodžiau dėl Jorio, tai tyčiosis iš manęs visą likusį gyvenimą.

Netrukus įsėdome į mašiną. Levis važiavo tiesiai į savo tėvų namus. Nieko apie jo šeimą nežinojau. Tik tiek, kad jo tėvas buvo susijęs su politika. Taigi jie praktiškai buvo turčiai.

-Galėsiu pabūti tik pora valandų,- perspėjau iš anksto.- Dėl tos merginos nužudymo, mano mama mane nudėtų, jei negrįžčiau iki devintos.

-Gerai,- linktelėjo Levis.- Ilgiau ir neketinu būti.

Pažiūrėjau į jį. Levis buvo išplaukęs keistuolis, tačiau dedu galvą, kad mokykloje turėjo populiarumo. Jis gebėjo laisvai bendrauti, o dar jo šeimos statusas iškėlė jį aukščiau. Tačiau jis vis tiek buvo gana uždaras ir susikoncentravęs į darbą. Galbūt todėl jo santykiai su savo šeima nebuvo tokie rožėmis kloti, kad vakarienei jam reikėjo savo darbuotojos kompanijos.

-Nepasakiau dar vieno dalyko,- po tylos prabilo Levis. Rodos, jau buvome netoliese, jis įvažiavo į siauresnę gatvę.- Turėsi apsimesti mano mergina.

Dar niekada gyvenime nesu taip žaibiškai sureagavusi. Pasisukau į jį vos nenusisukdama sprando.

-Ką? Kodėl? Ne, tai tikrai neįeina į mano pareigas.