Aš noriu GYVENTI

17.

Emos pov.
Prieš 20 minučių

- Manau paliksiu jus vienas. Einu pažiūrėti, kaip laikosi Gustas.

Vaikinas palieka patalpą ir aš lieku viena su moterimi. Rūta. Štai koks yra mano mamos vardas. Rūta.

Kurį laiką ji taip ir sėdi ant žemės -  nugara remdama sieną ir užmerktomis akimis, galiausiai atsimerkusi paklausia:

- Kaip sužinojai, kur aš?

- Iš angelo sargo,- prunkšteliu.

- O iš kur tai sužinojo Matas?- sutrikusi pažiūriu į moterį. - Jis man viską papasakojo, tai skambėtų daug neįtikinamiau, jei nebūčiau savo akimis mačiusi, kaip jis atsiranda iš niekur.

- Jis angelas sargas, jo pagrindinė misija saugoti mane ir pildyti mano norus...

- O ko... ko tu jo paprašei?

- Surasti mano biologinę motiną.

Gretimoje palatoje išgirstu pakeltą Mato balsą. Jis kaltina save dėl visko, kas nutiko.

- Kas tau pasakė, kad... kad aš egzistavau?- trūkčiojančiu balsu paklausia Rūta.

- Prisiminiau.

- Kaip? Tau nebuvo nė 2 metų.

- Tai... sudėtinga.

- Sudėtingiau nei vaiduoklis-angelas sargas?- pabando nusijuokti moteris, tačiau tai net nepanašu į tikrą juoką.

- Taip,- net nebandau daugiau aiškinti ir ji tai supranta. Šaltas balso tonas pasako daugiau nei bet kokie žodžiai. - Kodėl?

- Kas kodėl?- atsimerkia moteris.

- Kodėl?- daugiau neaiškinu, tik dar labiau pabrėžiu žodį.

- Kai sužinojau, kad laukiuosi, mano šeima mane atstūmė, draugai nustojo bendrauti. Likau viena. Iš pradžių buvau įsitikinusi, kad tai įveiksiu. Imdavausi bet kokių darbų, kokius tik pavykdavo gauti būnant nėščiai. O tuomet kokius pavykdavo gauti būnant motinai... taip gyvenau 2 metus, iki kol vieną kartą tu susižeidei koją ir vien už jos gydymą turėjau išleisti savo viso mėnesio atlyginimą. Maža mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl mes nebeturime pinigų net maistui. Netekusi vilties kreipiausi į vienintelį žmogų, kuris dar galėjo susirūpinti tavimi - tavo tėvą. Iš pradžių kilo skandalas, jo žmona apkaltino jį išdavyste, tačiau galiausiai jie susitaikė ir man buvo iškeltas ultimatumas - dingti iš jo šeimos gyvenimo su tavim arba be tavęs. Pirmu atveju vėl grįžtume į gyvenimą be cento kišenėje, o antru tu turėtum gerą gyvenimą, būtum aprūpinta ir prižiūrima... kai viskas baigėsi, porą mėnesių negalėjau nieko daryti, badavau tiesiog gatvėje. Tačiau galiausiai susiėmiau ir pradėjau kilti iš to liūno. Po pusės metų man pagaliau pavyko vėl įsidarbinti policijoje.
Kai mano gyvenimas tapo stabilus iš pradžių galvojau, kad norėčiau tave surasti, pasakyti tau, kas esu ir kaip beprotiškai tave myliu, tačiau vieniša mama nenugalėtų turtingo teisininko šeimos, o toks nepastovumas tikrai neužtikrintų tau laimingos vaikystės...

Tik po poros minučių pastebiu, kad moteris jau nutilo. Nusivalau ištryškusias ašaras ir kiek piktu balsu išrėžiu:

- Mano laiminga vaikystė buvo su manęs nekenčiančia motina, nuolat dirbančiu tėvu, manipuliuojančiais draugais mokykloje. O galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mano pačios vaikinas mane išprievartavo ir leido tą patį padaryti savo draugams, o viskas ką man pasakė motina buvo kad aš tiesiog girta kekšė, vaidinanti nekaltą avelę,- su pasišlykštėjimu tardama paskutinius žodžius pradedu kūkčioti. - Suprantu, kad norėjai man tik gero, tačiau tai nepavyko. Aš galiu suprasti, bet atleisti... dar ne dabar. Galbūt kada nors.

- Žinau, kad turbūt niekada nebūsiu tokia motina, kokios tau reikėjo, bet dabar galiu tau pažadėti vieną - Aš padarysiu viską, kas mano galioje, kad apsaugoti tave ir tavo draugus nuo bet kokių klausimų apie... supergalias ir vaiduoklius ir įkišiu Aleksą Babinauską už grotų iki gyvos galvos.

Tai pasakiusi moteris atsistoja nuo grindų ir pasitaiso suglamžytą drabužį. Tuomet atsisėda ant kėdės šalia mano lovos. Iš drebančių rankų iškrenta telefonas ir nukrenta šalia manęs, Rūtai bandant jį paimti mūsų rankos netyčia susiduria. Neturiu jėgų susikaupti pakankamai, kad nustumčiau naują informaciją, todėl akimirksniu pasineriu į prisiminimą.

Keista matyti tą patį prisiminimą iš vaikystės tik iš kito žmogaus perspektyvos. Jau žinau, ką išgirsiu, galėčiau kiekvieną žodį pakartoti mintinai. Pasižiūriu į mažą mergaitę sėdinčią ant sofos. Mano mažosios versijos akyse dar matosi viltis, kurios turbūt daugiau niekada nepamatysiu veidrodyje.

Atsibudusi pamatau priešais Rūtos veidą, ji bando mane pažadinti iš transo būsenos.

- Man viskas gerai,- šiek tiek atsitraukiu.

- Prieš tai tas pats nutiko ir tavo draugui, kas tai?- susidomi moteris. Sulyg tais žodžiais kiaurai per sieną pereina vaiduoklis.

- Kaip suprasti? Kodėl man nesakei, kad ir tau tai nutinka?

Rūta pakelia antakį nesuprasdama, kas vyksta, o Matas gūžteli pečiais.

- Aš pats sužinojau tik tau atsibudus.

Tuomet trumpai papasakoja, kaip jį paveikė mano galios panaudojimas.

- Gal malonėtum pasirodyti, nes iš šono atrodo, kad kalbu su oru,- nusijuokiu parodydama žvilgsniu į Rūtą. Matas prunkšteli ir nusileidžia ant žemės.

- Kaip pasakysi, princese.

- Niekada prie to nepriprasiu,- vos nepašoka iš vietos Rūta.

.................................

Autoriaus pov.

Kitą dieną gydytojai leidžia juos pervežti į Klaipėdą. Martynas su Rūtos pagalba pasirūpina, kad daugiau niekas nesužinotų apie magiškus įvykius pagrobimo metu ir pradeda teisminį tyrimą dėl visų įvykių, Aleksui gręsia mažiausiai 20 metų kalėjimo, tačiau Martyno advokatai pasirūpins, kad laikas būtų daug ilgesnis. Taip pat jie padeda sutvarkyti dar vieną sudėtingą reikalą - Matui suteikiama nauja tapatybė ir Martynui su Zoja tereikia sutvarkyti dar kelis įvaikinimo dokumentus.

Iš pradžių Matas norėjo grįžti į savo tikrąją šeimą, bet jo tėvai sunkiai priimtų magiškai atgimusį sūnų, tai prieštarautų jų tikėjimui. Todėl Zoja ir pasiūlė naujos tapatybės variantą ir po ilgų diskusijų buvo nuspręsta.

Atvykus į Klaipėdos miesto ligoninę draugams vėl atliekama apžiūra ir gydytojai nusprendžia Emos daugiau nelaikyti ligoninėje, tačiau rekomenduoja nueiti pas psichologą dėl patirtos smurtinės traumos. Tačiau mergina pasirenka visai kitokį variantą - naudodamasi savo galia ji paliečia kiek įmanoma daugiau žmonių ir pasineria į jų prisiminimus tarsi ieškodama ko nors blogesnio nei jos patirtas skausmas. Dėl šio jos užsiėmimo nuo pat grįžimo iš ligoninės jiedu su Matu daugiau nei 5 valandas praleidžia transe.

Tuo tarpu Gusto tėvai įtikina vaikiną dar porai dienų pasilikti ligoninėje, nepaisant gydytojų diagnozės - silpna sloga ir gerklės skausmas be jokių kitų peršalimo simptomų.

Kai tiek visko vyksta, niekas nė nepastebi, kada mieste prasideda netikėtos mirtys...