Išsaugant Valleta

11

Kai jis prispaudžia savo lūpas prie manųjų, matau žvaigždes.

Akimirką nerimauju, kad tai dar vienas mano sergančių smegenų epizodas, bet ta mintis dingsta, kai Azrielio rankos apsiveja mano juosmenį. Jis prisitraukia mane arčiau savęs, kol aš priglustu prie jo tvirtos krūtinės.

Pirma mintis, kad mano vyras yra puikiai sudėtas. Bet tada viskas praeina.

Aš vis dar pasimetusi jame, jo prisilietimuose, bučiniuose, kai mano kvailas šuo dantimis gribšteli mano suknelę.

- Kutai!

Azrielis pasilenkia ir paglosto jį. Kutas, nuolat siurbiantys meilę, laižo Azrielio veidą ir rankas.

Atrodo, ne aš viena šiuose namuose noriu jį bučiuoti.

Azrielis dar šiek tiek žaidžia su juo, kol aš stengiuosi suvaldyti kvėpavimą.

Kai jis atsikelia, aš pasiruošiu su dovanų maišeliu.

Prieš rakindama duris pabučiuoju Kutą jam į kaktą.

Mes su Azrieliu sėdame į jo mašiną ir, kai pagalvoju, kad nekalbėsime apie bučinį, jis klausia: - Kaip man sekėsi per antrą pratimą?

Jis žvilgteli į mane pro blakstienas, o aš negaliu sulaikyti mano pilve beprotiškų drugelių.

- Tai baigėsi per anksti. Turėsime išbandyti dar kartą. - Mano balsas užkimęs, bet man pavyksta pamatyti šypsena Azrielio veide, kai jis užveda automobilį.

Azrielis

- Tu vis dar gali apsigalvoti, Azrieli. - taria Valleta iš keleivio sėdynės, kai aš važiuoju link Zanderio dvaro.

Jei turėjau kokių nors abejonių dėl jos vedimo, po to bučinio tai tikrai išgaravo.

Bučinys, kurio ji paprašė ir netgi įvertino, viską užantspaudavo. Niekada gyvenime nesijaučiau gyvesnis.

- Nėra apie ką galvoti. - Palenkiu galvą link jos ir švelniai jai nusišypsau.

O nervingumą jos veide pakeičia jos pačios plati šypsena, kuri turi galios ištrinti visą tamsą iš šio pasaulio.

- Čia gyvena tavo brolis? - klausia ji, kai siauru keliu nuvažiuoju nuo greitkelio.

Nesistebiu dėl jos šoko.

Kiekvienas, kuris pirmą kartą atvyksta į Zanderio dvarą, turi tokią žandikaulį kertančią reakciją.

Linkteliu.

- Mano vyriausias brolis Zanderis pastatė šį dvarą savo žmonai Rozai.

Pastatau mašiną ir išlipu, o Valleta išlipa paskui mane. Dovanų maišelis jos rankoje. Kažkodėl mane džiugina, kad ji sumanė ką nors parūpinti mano šeimai.

Aš ketinu vesti ją į vidų, kai ji sugriebia man už rankos.

- Ar tu esi labai turtingas žmogus? - Žvilgtelėjus aplinkui, jos akys išsiplėčia.

- Ką tu darai, Azrieli? Ar tu koks nelegalus mafijos bosas?

Aš nusijuokiu iš jos absurdiško komentaro.

- Ar tikrai m-manai, kad galiu b-būti mafijos bosas? - Ji pažvelgia į mane ir tada nusišypso.

- Kas žino? Galbūt tu esi kažkoks dominuojantis alfa, o tavo krūtinė už tos mielos išorės nusėta tatuiruotėmis. - Negaliu sulaikyti juoko.

- Tu būsi nusivylusi sužinojusi, kad ant manęs nėra nei lašelio rašalo. Esu beprotiškai švarus, neturiu nė plauko ant krūtinės.

Mano širdis suvirpa, kai jos žvilgsnis nuslysta nuo mano veido ir nusėda ant krūtinės.