Barakuda

Nuodėmė

Ausmai patiko apibūdinimas. Po dviejų, beveik trijų mėnesių beatilsio darbo restorane, kūną alinančios Majamio drėgmės, kuri būdavo tokia tvanki, kad norėdavosi išsinerti iš odos, Ausma buvo pasirengusi poilsiui. Ir jeigu rojus reiškė būten tai, ji troško atsidurti Malibu.

Gideonas stebėjo Ausmos išraišką, mąsliai patemptą apatinę lūpą, žemyn nuleistas blakstienas. Bandė peprasti moters mintis iš jos išraiškos.

Ausma staiga įsitempė Gideono delnui apsiverčiant, jo pirštams įslystant į jos tarpupirščius. Jos akys išsiplėtė.

- Lieti mane kada panorėjusi, - tarė vilkiškai ją stebėdamas.

Jo ranka buvo karšta ir tvirta. Vyriška. Ji, ilgai nedvejojusi, instinktyviai, lyg tai būtų pats natūraliausias gestas pasaulyje, sulenkė savo pirštus. Tarsi prisilietus žarijai abu staigiai įkvėpė.

- O negaliu? - ji užsižiūrėjo į jo lūpas.

Jis vangiai šyptelėjo.

- Mums ne pakeliui, Ausma, - ji įskaudinta pažvelgė į jo tamsias akis, naršančias po jos veidą, plaukus.

Ne pakeliui... ne to Ausma tikėjosi.

- Nes aš per prasta?

Jis susiraukė. Ausma, jis jos niekada nepavadintų prasta.

- Manęs kai kas laukia.

- Sabrina, - Ausma persmelkta kartėlio sukuždėjo.

Gideonas nykščiu raminamai patrynė jai ranką.

- Ji tinkamiausia man moteris, - šie žodžiai galėjo būti skirti tiek jai, tiek jam pačiam.

- Ji tavo mergina?

Gideonas atrėmė galvą į kėdės atlošą.

- Dar ne.

- Bet bus?

Kam ji jo klausinėjo? Tiesa būdavo bjauri, bet Ausma šiuo atžvilgiu buvo mazochistė.

- Vieną dieną ketinu ją vesti. Seniai nuspręsta.

- Todėl negaliu tavęs liesti, - Ausma pabandė ištraukti ranką, - nes tu įsimylėjęs kitą.

Ją skaudino jo žodžiai, o juk turėtų nieko nejausti, tarp jų nieko nebuvo.
Gideonas suspaudė jos pirštus nepaleisdamas, Ausma išplėtusi akis į jį niršiai dėbtelėjo.

- Ne dėl to, - jo balsas buvo grėsmingas, - aš irgi noriu tave liesti. Trauki mane, Ausma.

Žinia ją pribloškė. Ji nenumanė, kad Gideonas galėtų ja domėtis kaip nors kitaip nei dėl jos įsčiose augančio kūdikio.
Šis vyras pastarosiomis dienomis buvo apsėdęs jos mintis. Ausma bendravo su ne vienu vaikinu, manėsi turinti patirties, perpratusi vyrų padermę, mokėjo su jais bendrauti, skyrė niekam tikusius nuo dėmesio vertų vyrų. Paskutiniais metais Ausmai buvo pabodę santykiai, iš jų nieko gero nesigaudavo, tad pavargusi nutarė susikoncentruoti į save ir ieškoti savo kelio. Tuo tarpu į jos gyvenimą įžengęs Gideonas elgėsi lyg jos likimo šeimininkas. Jiedu nebuvo nei artimai pažįstami, be vaiko jų niekas daugiau nesiejo ir Ausma jokiam kitam vyrui nebūtų leidusi jos timpčioti tarsi marionetės kaip tai darė Gideonas su ja, bet šiam vyrui Ausma kažkodėl nusileido. Pakluso, o jo palytėta elgėsi kaip paikšė.

- Tu mane irgi, - leptelėjo nepagalvojusi. Abu palinko artyn.
Jos kvapas, jo kvapas - jie troško vienas kito paragauti.

Gideonas suniurzgęs ištiesė laisvąją ranką ir ja apglėbė moters kaklą, ji pakreipusi galvą prigludo smarkiau. Elekros kibirkštys žiro iš po jo pirštų, tekėjo Ausmos oda, rangėsi vidun po audiniais ir žiebė ugnį jos tarpkojy.

Jam buvo negalima, juk pats ką tik paaiškino kodėl. Bet Ausma varė jį iš proto, visą savaitę su ja matėsi, kvėpė jos kvepalų aromato, akimis turėjo progų ją glamonėti. Norėjo daugiau nei žvilgsniu ją paliesti.

Vyras pasilenkė arčiau, sukandęs dantis prigludo skruostu prie jos veido. Šiurkštūs šeriai badėsi, bet Ausmai buvo negana. Ji palietė ranka jo petį. Gideonas kraustėsi iš proto. Užsimerkęs panarino nosį į jos garbanas, lūpomis brūkštelėjo per jų švelnumą, įkvėpė svaiginančio prieskonių ir smilkalų kvapo.

- Ausma, - kankinamas sugergždė jai į ausį, - tu mano nuodėmė.

Moteris panarino pirštus į jo tankius juodus plaukus, peštelėjo ties šaknimis mėgaudamasi jų glotnumu, jos daromu jam poveikiu. Bent jau ne viena degė iš aistros, dabar žinojo, kad jam buvo sunku kaip ir jai.

- Turi sustoti, - perspėjamai urzgtelėjo jai į plaukus.

Ji jo nesiklausė. Lyg veikiama svetimos jėgos pakreipė veidą, alsiai kvėpuodama ieškojo jo lūpų. Dar bent sekundėlę norėjo patirti jo artumą, glaustis jo tvirtuose rankuose. Ją viduje supurtė nuo suvokimo, kad norėjo su juo mylėtis.

- Ne, Ausma, - Gideonas šiurkščiai atšlijo. Jo rūstus ir tiek pat geidulingas žvilgsnis ją pašiurpino, - mes negalim. Gal jei tą kartą nebūtum pabėgusi, dabar viskas būtų kitaip. Bet pabėgai. Privalom valdytis.

Jis paleido jos ranką ir iškart atsistojo, jos plaštaka nukrito jai į skreitą.

- Gideonai? - jis jos nesiklausė. Neatsisukdamas nuėjo į lėktuvo galą ir dingo tualete.

Skaudžiai atstumta Aausma susigūžė. Pasijuto menkutė, tarsi šliundra įteikusi save ant lėkštutės jos nenorinčiam vyrui. Ir kam ji taip? Lyg savigarbos neturėtų. Kartis ant kaklo vyrui, teigiančiam, jog myli kitą. O tas jo šaltas pasišalinimas, ji kol gyva atsimins, dar nei karto nebuvo vyro šitaip žiauriai atstumta.
Jam išėjus nežinojo kaip elgtis, kur akis reiks dėti jam grįžus. Užsigliaudusi delnais veidą parimo alkūnėmis į kelius ir tylutėliai keikė. Save, jį, Gven ir negimusį kūdikį, visą pasaulį už tai, kad jai teko toks likimas.