Ir vėl gyva

Tau reikalingas princas, ne aš...

Likęs laikas prabėgo greitai. Jaunavedžiai išvyko medaus mėnesio, o mes - namo. Beatričė visą laiką tylėjo. Taxi, namuose. Kad ir kaip bandžiau ją prakalbinti - šnipštas. Galiausiai netekęs kantrybės pasidaviau:
- Nagi, kas tau po galais yra?
- Kas MAN yra? Kas tau yra??! Ką tu darai, Aleksai? Kodėl taip stengiesi sugriauti viską, dėl ko taip stipriai kovojau?!- jos skruostais pamažu tekėjo ašaros.
- Ir dėl ko tu kovojai? Dėl tų kalių, kurios visą vakarą badė į tave pirštais, sakydamos kokia vieniša ir beviltiška esi? Ar dėl tų idijotų, kurie žiūrėjo užjaučiančiais žvilgsniais, stebėdami mane su tavim?
- Tai dabar aš dar ir baisi, tiesa?! - ji liūdnai šyptelėjo, lyg tai būtų absurdas. Nors taip ir yra,- na ir kodėl maniau, kad tu kitoks..?
- Ne! Ne! Ne! Po galais, NE! - nebeiškentęs ėmiau rėkti, tuomet paėmiau jos gležną veidą į savo rankas ir žiūrėdamas jai į akis tylesniu balsu prabilau,- tu esi nuostabi, girdi mane?- ji nusuko žvilgsnį, - pažiūrėk į mane. Visi tie žmonės... jie niekas. Supranti? Niekas. Visi jie ir kiekvienas atskirai - niekas. Pamirškim juos.
-Bet-
- Ne ne ne, dabar paklausyk manęs. Jie taip elgiasi, nes tu jiems leidi. Jie laiko save viršesniais, nes tu jais tokiais laikai.- kiek atsitraukiau nuo jos,- Klausi kodėl taip padariau? Štai tau atsakymas - nes norėjau jums visiems įrodyti, kad tu kitokia. Tu geresnė už visus tuos žmones, supranti?
- Gana, liaukis, - ji stabdė mane, lyg meluočiau.
- Liautis? Ne, tu norėjai žinoti tiesą, taigi klausyk! - švelniai prirėmiau ją prie sienos ir tęsiau žiūrėdamas į akis,- tu nusipelnai viso to ir dar daugiau, Beatriče, tu nusipelnai, kad vaikinas žiūrėtų į tave ir daugiau nieko apart tavęs nematytų, kad tas liūdnas akis pagaliau nušviestų laimė, kad nebeapsimestum laiminga, o pagaliau tokia būtum ir jokios papūgos tau netrukdytų.
- Tai ko gi aš tavo nuomone nusipelnau, tavęs? - ji sarkastiškai nusijuokė ir kažkodėl pajutau aštrų skausmą krūtinėje. Ne, apsiramink, Aleksai, tu negali jai kažko jausti. Tik ne jai, ji to nenusipelno, ji kentėjo perdaug.
- Ne.. - jos liūdnos akys nuliūdo dar labiau, nemaniau, jig tai įmanoma, - tu nenusipelnai manęs. Manęs niekas nenusipelno. Tu nusipelnai kažko geresnio. Kažko, kas tavęs neskaudintų, gintų nuo tų kalių, žinotų tavo geriausios draugės vardą, priverstų visus pavydėti, kad tave turi.. Princese, tau reikalingas princas, ne aš.. - atsitraukiau.
- Aleksai, aš..
- Ššš.. Nereikia..