Mijos pozicija:
- Man reikia surasti jį.- tariau atsiremdama į stalą ir apsižvalgydama patalpoje. Tai buvo klaida. Leisti Deividui surengti šį vakarėlį, ateiti čia ir įleisti tiek daug žmonių į šiuos namus bei pabučiuoti jį. Visas šis vakaras, visa ši diena buvo didelė klaida, kurios, deja, jau negalėsiu ištaisyti.
Net neįsivaizduoju, kurioje namo dalyje yra Dylanas ir nesu tikra ar jis apskritai šiuose namuose, bet man reikia tai išsiaiškinti. Man reikia sužinoti kur jis yra ir kas per velnias buvo jo žvilgsnyje. Kas buvo tas dalykas, kuris privertė mane pabučiuoti Deividą ko jau gailiuosi. Neatrodo, jog jam tai rūpi, bet aš gailiuosi to. Iki šiol Dylanas buvo vienintelis, kuris bučiavo mane, o šįkart aš pasidaviau jo žvilgsniui ir norui sukelti jam bent kokias emocijas, kas buvo kvaila.
- Tu neturi jo ieškoti. Jis tikriausiai savo kambaryje rengia planą kaip nužudyti tave.- Deividas tarė stovėdamas prieš mane. Jo žodžiai privertė susiraukti. Kaip jis taip lengvai gali reaguoti į tai, jog Dylanas išlėkė iš svetainės puikiai žinodamas koks jis yra dabar? Nenustebčiau jeigu jis kažką sužeidė.
- Kaip tu gali taip elgtis? Tai nėra teisinga. Jis išsijungė verčiamas ir tu sakei man, jog padėsi jį man grąžinti.- tariau suimdama jo ranką ir priversdama jį atsisukti į mane.
- Aš padedu tau. Tačiau emocijos, kurias mėginai sukelti jam čia, nėra tai kas padės jam. Jam padės tik tavęs nužudymas. Taigi gali eiti, susirasti jį ir leisti tave nužudyti. Tuomet jis sugrįš, bet tu išsijungsi.- Deividas ištraukė savo ranką iš mano, tad papurčiusi galvą praėjau pro jį pradėdama brautis pro žmones, kurių dauguma jau buvo girti. Išgėriau tik vieną gėrimą, bet kadangi nebuvau pratusi prie alkoholio man tai suveikė stipriau.
Išėjusi iš svetainės nueidama į virtuvę ir lengviau atsidusdama vos pamačiau mažesnį žmonių kiekį čia. Priėjusi prie stalo atsirėmiau į jį užmerkdama akis ir ranka perbraukdama per plaukus, kurie buvo menkai susivėlę. Norėjau tiesiog grįžti į savo namus ir užsirakinti kambaryje. Norėjau savo įprasto gyvenimo be visko kas vyksta dabar. Nenoriu to.
- Pagaliau radau tave.- pajutusi kaip šalta ranka suima mano atmerkiau akis susiraukdama vos Tatija patempė mane pažvelgdama piktu žvilgsniu, kai nepajudėjau iš vietos.
- Ko tu nori iš manęs?- grubiai ištraukiau savo ranką iš jos pajusdama menką skausmą, kurį pasirinkau ignoruoti.
- Dylanas nužudė kai ką. Man reikia, jog padėtum jam nusiraminti ir susitelkti ties kažkuo kitu, o ne tolimesne auka. Eik pro galines duris pas jį, o aš surasiu Deividą.- ji praėjo pro mane užkliudydama petimi. Vos ji dingo atšlyjau nuo stalo nueidama prie galinių durų.
Jaučiausi pasimetusi ir iš dalies išsigandusi. Jis nužudė kažką. Ir ji nori, jog aš nuraminčiau jį? Manau, jog kažkam teks nuraminti mane vos aš pamatysiu negyvą kūną.
Atidariusi duris išėjau į lauką pajusdama menką šaltį kas privertė pakelti savo kūno temperatūrą nenorint sušalti. Vis dėlto jau buvo žiemos pradžia, o aš buvau lauke tik su vos kūną dengiančia suknele.
Vos pamačiusi du asmenis suvokiau, kuris iš jų Dylanas jam pridėjus cigaretę prie lūpų, kas privertė susiraukti. Nemaniau, jog jis rūko. Tačiau neilgai trukus visos mintys dingo iš mano galvos vos pamačiau vaikiną gulintį ant žemės, ir kurį atpažinau. Arba bent jau maniau, jog atpažinau.
Priėjau prie jo atsiklaupdama ant kelių ir paversdama jo kūną bei jausdama kaip mano lūpos prasiveria atpažinus jį. Atsisėdau ant šaltos žemės delnu užsidengdama burną,vos pažvelgiau į plačiai atmerktas Karverio akis, kuriose nebuvo nieko. Jis buvo negyvas.
Jaučiau ašaras kaupiantis akyse, kai atitraukiau ranką nuo jo vis dar sėdėdama ir stebėdama jį. Jis prakeiktai nužudė jį. Be jokio gailesčio.
Pakėlusi akis ir vos kažką įmatydama pro ašaras pakilau nuo žemės perlipdama per Karverį bei prieidama prie jo. Paėmusi cigaretę iš jo rankų numečiau ją pakeldama ranką ir trenkdama jam.
- Kas blogai su tavimi?
- Tu jau klausei manęs to ir aš atsakiau. Aš demonas. Ko tu tikiesi?- jis paklausė nusijuokdamas kas privertė sukasti dantis atsitraukiant nuo jo ir delnais perbraukiant per veidą.
- Jog tu sukruštai nežudytum tų, kurie man rūpi!- sušukau apsisukdama ir pažvelgdama į jį. Jis nužudė Šarlotę, Karverį ir žinojau, jog galėsiu maldauti jo, kad galiausiai nužudytų mane. Nes tik tuo atveju jeigu išsijungsiu pasiryšiu atkeršyti jam. Nenoriu leisti jam toliau gyventi. Man nesvarbu ar jis sugrįš po to, kai aš mirsiu. Nes aš noriu, jog jis mirtų.
- Rūpi? Jis tau rūpi? Kiek kartų tu jį atstumei? Jeigu manai, jog jis tau rūpėjo tu klysti.- Dylanas nepakilo nuo to daikto, ant kurio sėdėjo, net nepažvelgdamas į mane.
- Kadangi dabar esi be galo piktas ir susierzinęs galbūt tiesiog nužudyk mane? Man tuo to bus tik geriau.- tariau galėdama jausti kaip kelios karštos ašaros nusirita skruostais man nebemėginant valdyti jų. Norėjau mirti ir buvau pasiryžusi tam.
- Tu užsidegusi ties ta mintimi, jog turi mirti, tiesa? Nes pastaruoju metu tai yra viskas ko tu prašai manęs.- galiausiai jis atsistojo pažvelgdamas į mane.
- Ko daugiau aš galiu norėti, kai tu žudai visus, kurie man rūpi?- paklausiau atsitraukdama nuo jo. Nenorėjau būti šalia jo. Nenorėjau matyti jo ar girdėti jo balso. Nenorėjau, jog jis egzistuotų, nes vien tai man kėlė pyktį ir tuo pačiu skausmą.
- Tu per daug dramatizuoji, Mija.- jis nusijuokė.- Tačiau tavo mirtimi aš pasirūpinsiu greitai. Tuomet tau nebereikės kentėti buvimo šiuo silpnu žmogumi.
- Aš nesu silpna jeigu rūpėjau tau taip stipriai, jog dabar tavo jausmai tiesiog veržiasi trukdydami tau išsijungti pilnai.- tariau stebėdama kaip visas linksmumas, kuris buvo jo veide, dingsta.
- Tas kas aš buvau buvo tiesiog idiotas. kuris pametė galvą dėl mažos kalės, kuri apsimeta stipria. Patikėk manimi jausti kažką tau prilygsta pragarui.- jis praėjo pro mane nueidamas prie durų ir jas atidarydamas bei įeidamas į vidų.
Žinojau, jog jeigu jis neketino nužudyti manęs padarysiu tai pati.
《|》
