Tyluma arba Periculum in mora

37 skyrius

Atmerkusi akis pro langą mačiau švelniai krintančią mėnesieną. Įsiklausiau į kambario tylą. Supratau, jog esu viena, ranka nevalingai sugniaužė paklodę. Širdyje pajutau buką skausmą, kurį atnešdavo Liamo nebuvimas, jau buvau su juo apsipratusi. Nepajutau kada jis išėjo, tačiau buvau tikra, jog šiuose namuose jo nebėra. Laikrodis rodė be penkių minučių trečią nakties. Šiek tiek pagulėjusi išsliuogiau iš lovos ir nuėjau į vonią.

Raumenis šiek tiek maudė, tad karštas dušas padėjo atsigauti, greitai susiradusi švarius drabužius apsirengiau ir nusileidau laiptais į pirmąjį aukštą. Koją vis dar tvilkė keistas karštis, tačiau nebe toks stiprus. Nedelsdama išėjau laukan ir užrakinau duris, atsigręžusi įpuoliau į kažkieno glėbį.

- Kur susiruošei? - piktas balsas.

- Liamai...

Spoksojau į jį lyg matyčiau pirmą kartą. Jis neišėjo. Nors atrodė piktas ir kaktą vagojo rūpesčio raukšlės, tačiau akyse neišvydau jokių priešiškumo požymių.

- Man reikia eiti, - pasakė be jokių įžangų.

- Bet... mums reikia pasikalbėti.

- Vėliau. Dabar tam tikrai netinkamas laikas...- sumurmėjo ir nukreipė sunerimusį žvilgsnį į mišką.

- Netinkamas laikas? - negalėjau patikėti savo ausimis.

- Frėja... Rafaelis dingo, buvo išvykęs su tam tikru pavedimu ir tai, kad iki šiol negrįžo namo ir nepavyksta prisiskambinti, yra velniškai blogas ženklas... Turiu eiti jo pasižvalgyti.

- Galiu padėti, - pasiūliau nedrąsiai.

- Ne, - iš karto paprieštaravo, - tau iš vis nederėjo eiti į mišką, tu net nenutuoki, kaip dabar yra pavojinga...

Žiūrėjome vienas į kita badančiais žvilgsniais. Jis kietai sukando dantis ir sunkiai atsiduso.

- Tiesiog pasilik namuose... Aš sugrįšiu, - pasakė daug švelniau.

Pasistiebiau ant pirštų galiuku ir pabučiavau, jis švelniai atsakė į bučinį, tai buvo švelni ir trapi akimirka su pažadu, jog viskas bus gerai. Nykščiu atsargiai paglostė man skruostą ir netrukus apsisukęs pradingo tamsoje.

Kurį laiką sėdėjau ant laiptų, ėmiau ieškoti telefono norėdama paskambinti Vilhelmui. Turbūt jis su Natanieliu bus rimtai pyktelėję, kad tiek laiko juos ignoravau. Nustebau jo neradusi striukėje. Grįžusi namo apžvelgiau savo kambarį, tikėjausi jog bus iškritęs, tačiau jokiame kampe jo nepamačiau. Staiga toptelėjo, jog jis greičiausiai iškrito, kai paslydau.

Kaltai žingsniavau miško link, mintyse vis paišiau šios nakties įvykius, oda bemat įkaito prisiminus Liamo lūpas ant jos, širdis lipo iš krūtinės, atrodo, jog nebetelpa manyje. Pasišaukiau Akyrą, jog jausčiausi drąsiau. Ji pasirodė daug neramesnė nei prieš tai, kai susitikome Liamą. Paspartinau žingsnį, pirmą kartą jaučiausi nejaukiai vidurį nakties miške. Tarsi į jį būtų sulindusios visos kraupios pamėklės.

Man beeinant pajutau keistą kvapą. Tarsi kas būtų uždegęs smilkalą ir blaškytus po mišką. Atsidavė keistai saldžiais degėsiais bei jazminais. Tas kvapas buvo vos juntamas, tačiau vos jo įkvėpus pajaučiau pykinimą. Akyra taip pat neramiai šnopavo.

Radau savo telefoną įstrigusi tarp samanų ir šaknų raizgalynės. Pasistengiau jį įjungti, tačiau jis buvo visas permirkęs ir tik keistai sublykčiojo. Įsidėjau jį į kišenę, tikėjausi, kad apdžiuvęs vėl veiks. Apsisukusi ėmiau žingsniuoti atgal. Tik po penkiolikos minučių pastebėjau, jog išsukau iš kelio. Apsižvalgiusi negalėjau suprasti, kurioje pusėje jis liko, o mano nuostabai, tas keistas kvapas tapo ryškesnis. Akyra ėmė niurzgėti ir vis žingsniavo į vieną pusę norėdama, jog sekčiau iš paskos, tačiau smalsumas buvo per daug mane apėmęs, tad ėmiau eiti priešinga kryptimi.