"New Parents"/"Nauji Tėvai"

*13 dalis*

*Po mėnesio*

Edvinas

Įvažiavau į mokyklos stovėjimo aikštelę ir pasistačiau savo motociklą prie kitų. Draugai pamatę, jog atvažiavau iškart prisistatė prie manęs. Visi pasisveikinome sukirsdami rankomis.

-Sveikas,-paskutinis prie manęs priėjo Haris,-Kur Zofi?-suraukęs antakius paklausė.

-Ji...-jau ruošiausi sakyti kur ji yra, bet išgirdę kito motociklo variklio garsą, atsisukome į tą pusę iš kur tai sklido. Baltas motociklas lėtai įsuko į aikštelę ir sustojo laisvoje vietoje šalia manęs. Nusiėmusi šalmą Zofi nulipo nuo jo.

-Sveiki, vaikinai,-plačiai šypsodamasi pasisveikino ji.

-Labas,-visi jie atsakė vienu metu. Jų veiduose aiškiai buvo matyti didelis nustebimas ir galbūt net susižavėjimas. Aš tik stovėjau ir šypsodamasis iš šono stebėjau draugų sumišusius veidus.

Zofi

Gerai, pasidarė tikrai nejauku, jie visi į mane žiūri taip, tarsi būčiau ateivis iš kitos planetos.

-Ko čia spogsot? Nematėt merginos ant motociklo?-pakėliau antakį.

-Iš tikrųjų tai...ne,-netekęs žado prabilo Haris.

-Na, dabar matysi dažnai,-paprastai atsakiau pakilnodama pečius ir užsimetusi kuprinę ant peties nuėjau link mokyklos įėjimo.

-Matei kaip jie visi į tave spogsojo?-pribėgusi prie manęs sušnabždėjo į ausį Melisa, kad kas nors neišgirstų.

Melisa yra mano naujoji draugė. Susipažinau su ja tą pačią dieną, kai gavau motociklą. Per tą laiką mes tapome gana artimomis draugėmis.  Žinau, kad po mėnesio pažinties nėra gerai pasitikėti žmogumi, bet ji man atrodo visai miela ir aš pasitikiu ja.

-O taip,-atsakiau net nepasižiūrėdama į ją ir menkai nusišypsodama.

***

Pasibaigus pirmai pamokai, ėjau kolidoriumi link kito kabineto, bet sutojau vietoje, kai prie kabineto durų pasirodė į sieną atsirėmęs Haris.
Jis žvalgėsi aplinkui, bet ačiū dievui manęs nepamatė.
Iš kišenės išsitraukiau telefoną ir įlindusi į jį nukulniavau link kabineto, tikėdamasi, kad prasmuksiu pro jį. Kai jau buvau prie pat kabineto galvojau, jog prasisuksiu nepastebėta, bet kaip tik tada Haris staigiai užstojo man kelią ir aš atsitrenkiau į jo krūtinę. Telefonas vos neiškrito man iš rankų.

-Ei, ką čia darai? Pasitrauk iš kelio!-surėkiau pakėlusi akis. Jis daug aukštesnis už mane.

-Atleisk, tik norėjau paklaust, gal norėtum po pamokų palenktyniauti?-jis atrodė labai pasitikintis savimi. Turbūt galvoja, kad sutiksiu su pasiūlymu.

-Uoj, ne,-užtikrintai atsakiau. Jo veido išraiška iš pasitikinčio savimi pasikeitė į nusivylusią. Ruošiausi prasmukti pro šoną, bet jis žengė žingsnį ten kur aš ir vis dar neleido praeiti.

-Nagi, bus smagu,-kiek liūdnai pasakė. Pagaliau nuskambėjo skambutis. Šeip nekenčiu kai skambutis praneša, jog reikia eiti į pamoką, bet dabar aš jam nuoširdžiai dėkoju.

-Atleisk, turiu eiti,-uždėjau ranką ant jo kietos krūtinės ir silpnai pastūmiau į šoną pasidarydama sau praėjimą, nes jis vis dar stovėjo prieš mane ir neleido praeiti. Įžengusi į kabinetą atsisėdau į savo vietą pačiame gale.

***

Po pamokų atsisveikinau su Melisa ir peržengusi mokyklos slenkstį nužingsniavau tiesiai prie savo motociklo.
Edvinas su visais savo draugais stovėjo prie savo motociklų. Tarp jų ir Haris, kuris stebėjo kiekvieną mano judesį. Užsidėjusi šalmą išvažiavau iš mokyklos teritorijos.

Ramiai sau važiavau apsiniaukusiomis gatvėmis, kai per veidrodėlį pamačiau iš galo atvažiuojantį juodą motociklą. Nekreipdama dėmesio į tai važiavau toliau, bet jis pasivijo mane ir jau važiavo man iš šono. Atsisukau į tą puse ir pamačiau smaragdines akis. Neiškarto supratau, jog tai Haris, nes veidą dengia juodas šalmas. Jis man mirktelėjo ir nurūko į priekį.

-Man atrodo aš aiškiai pasakiau, kad lenktyniauti nenoriu,-suburbėjau sau po nosimi,-Bet pasiduoti taip pat nesiruošiu,-taip pat pagreitinau greitį ir pasivijau Harį. Jis atsisuko į mane ir dabar jau aš jam mirktelėjau. Mačiau jo sumišusį žvilgsnį, kai jį aplenkiau.