Paskutinė drakonė

45 skyrius

-Tau nereikės eiti su manimi, tiesiog gauk leidimą,- kalbėjau vos pavydama Orioną. Vaikinas skubėjo ilgais ir aidinčiais rūmų koridoriais tarsi tai būtų paskutinė galimybė sutikti Alheną. Tai, kad ta moteris prieš Peresėją buvo paskutinioji karališkosios šeimos įpėdinė, buvo didžiulis trikdis, nes nuo jos viskas priklausė. Šiuo metu Alhena buvo visa valdžia.

-Jeigu gausiu leidimą, tuomet privalėsiu tave lydėti,- atsakė Orionas nė nesulėtindamas žingsnių.

Mintyse susiraukiau. Man nebuvo pakantu, kad Orionas kartu su manimi pasirodys Kalanonui. Norėjau su juo pakalbėti asmeniškai. Tai yra, išsiaiškinti ne tik, kas nutiko Peresėjai, bet ir kaip Orionui sugrąžinti teria.

Galiausiai vaikinas sustojo prie to paties kabineto, kuriame neseniai buvau. Jis atsisuko į mane tarsi patikrindamas, ar vis dar esu čia.

-Palauk, bandysiu susitarti su Alhena vienas,- tarė jis ir įsmuko vidun su vėju užverdamas duris. Mano plaukai plūstelėjo nuo veido. Užsikišau juos už ausų ir įtempusi visus raumenis laukiau išeinančio Oriono.

Neturėjau stebėtis, kad vaikinas ten užsiliko jau ilgokai, tačiau negalėjau išlaikyti kantrybės. Alhena buvo sugriežtinusi apsaugą ne tik požeminiame kalėjime, bet ir visuose rūmuose. Net iš pradžių nežinojau, kad jie sučiupo Kalanoną. Žinoma, jiems tai padaryti buvo lengva. Ir ne todėl, kad sužalojau elfarą, bet jis paprasčiausiai pasidavė. Esu tikra, jog toks ir buvo jo planas.

Pradėjau mindžikuoti ir buvau bekelianti rankas susiimti už plaukų, bet pagaliau Orionas išėjo. Visgi jis buvo ne vienas.

Vaikinas pasitraukė į šalį užleisdamas Alheną. Moteris sudėjo rankas priekyje atidžiai žiūrėdama į mane. Jos žvilgsnis galėjo byloti, kad ji naudojasi elfiškomis galiomis, jog galėtų perskaityti mano mintis, tačiau moteris atsikrenkštė pasiruošdama pokalbiui.

-Leisiu tau vieną vienintelį kartą aplankyti Kalanoną,- tarė ji. Visgi padaryta pauzė turėjo savo reikšmę, kad nebus viskas taip paprasta.- Bet tai bus paskutinis kartas, kada tu kyšiesi į karališkosios šeimos reikalus.

Anksčiau vyravęs mandagus tonas ir maloni veido mina išgaravo ir Alhena kalbėjo su manimi vėl kaip su žemės kirminu.

-Supratau,- linktelėjau. Būtų gerai, kad visa tai priklausytų nuo manęs. Jeigu tik galėčiau, laikyčiausi kuo toliau nuo karališkosios šeimos ir visų tų įvykių.

-Beje,- pridūrė Alhena neleisdama dar mums pasitraukti.- Kalanonas su manimi nesikalbėjo. Jis nepratarė nė žodžio po to, kai jį sulaikėme. Tikiuosi, kad turėsi šansų sužinoti, ką nors iš jo naudingo.

Žinoma, kad omenyje ji turėjo Peresėją. Tikriausiai tik dėl jos Alhena nusileido ir nutarė suteikti man galimybę patekti į požeminius kalėjimus. Tik šį kartą ne kaip kalinei, o kaip tai, kuri nepasiduoda ieškodama išeities.

Ryžtingais žingsniais leidausi žemyn. Kelias man buvo pažįstamas, tad ėjau pirma iki kol pasiekėme senas medines, bet gerai sutvirtintas metalu, duris. Mano kalėjimo kamerą jau praėjome, o už šių durų buvo dar vieni laiptai vedantys žemyn, į požemius. Mane ir Orioną praleido sargybinis, kuris atrakino duris su didžiuliu raktu. Toliau stabtelėjau susidūrusi su tamsa, kurią išsklaidė tik menkai šviečiančių žibalinių žibintų alėja. Ji tęsėsi palei laiptus ir visą koridorių, kurio galo nesimatė. Nesitikėjau, kad karališkieji rūmai turėjo tokią didelę teritoriją po žeme. O svarbiausia, kad ją užpildė vien kalėjimo kameros.

Galiausiai Orionas paėjo į priekį matydamas, jog man pristigo drąsos. Pareikšdama norą susitikti su Kalanonu nepagalvojau, kad čia bus taip... šiurpu. Pro plyšius praėjęs menkas vėjas judino voratinklius, kurie jau seniai buvo apleisti savo šeimininkų. Taip pat galėjau užuosti drėgnos žemės kvapą, nors iš tiesų drėgmė čia nesilaikė dėl sienų nišose įtaisytų aukurų. Juose liepsnojo ugnis nuvydama požeminį šaltį.