Reflection

22 skyrius

Kai prabundu, namiškiai jau išėję. Neskubėdamas nusileidžiu žemyn ir nupėdinu į virtuvę. Kiek nustembu ten išvydęs lėkštę su vafliais ir raštelį. Atpažįstu Sebastiano rašyseną, tačiau mielą tekstą tikrai diktavo Loren. Įsikandęs traškią širdelę nudrožiu užsikaisti arbatos. Netrukus pasisotinęs su karštu gėrimu grįžtu į savo kambarį. Esu tikras, kad kiti paaugliai be galo džiaugtųsi likę namie ir išvengę mokyklos, tačiau manęs tokie jausmai neaplanko. Geriau visą dieną klausyčiausi lėkštų Niuto juokelių nei sėdėčiau uždarytas tarp keturių sienų.

Šiaip ne taip prastumiu pusdienį, tačiau padaręs visus namų darbus ir apsitvarkęs nebeišmanau, ko imtis. Įsikuriu svetainėje ir įsijungiu filmą, tačiau netikėtai apima snaudulys ir užmiegu ant sofos. Mano mažą pertraukėlę pertraukia durų skambutis. Kiek prasitampęs atsistoju ir neskubėdamas nueinu prie lauko durų. Jas pravėręs kone išsižioju iš nuostabos. Lauke stoviniuoja Kamila ir Niutas. Kadangi dangus padovanojo šiek tiek lietaus, draugų drabužiai kiek šlapi.

- Sveikas, Rysai, imk ir greičiau įleisk į vidų,- Niutas man į rankas įbruka kartoninį maišelį ir įsibrauna į prieškambarį. 

Kamila tik perverčia akis ir pasisveikinusi įžengia vidun. Uždaręs duris nuskubu į virtuvę ir prigriebęs šiek tiek užkandžių grįžtu į svetainę, kurioje manęs laukia draugai.

- Ką čia veikiat?- paklausiu.

- Mokytoja pasakė, kad susirgai, tad nusprendėm užsukti,- krimsdamas traškučius atsako Niutas.

- Jau beveik pasveikau. Nereikėjo,- klestelėdamas į fotelį atsidūstu.

- Juk tam ir yra draugai,- tarsteli Kamila.

Atsakau jai nuoširdžiu šypsniu. Netrukus pokalbis pakrypsta kitur. O kalbėtis tikrai yra apie ką. Draugai detaliai išpasakoja visus nutikimus bei naujienas, kuriuos praleidau nebuvęs mokykloje, tad akimirką pasijuntu taip lyg visur dalyvavau kartu su jais. Mums tebesijuokiant ir aptarinėjant vieną jų, pašnekesį staiga pertraukia durų trenksmas. Iš agresyvaus daiktų numetimo suprantu, jog grįžo Sebastianas. Po minutėlės vaikinas įžengia į svetainę ir stabteli. Šiek tiek suraukti antakiai bei gilus atodūsis išduoda, jog svečių gausa jo nesužavi.

- Grįžau,- burbteli ir priėjęs prie staliuko paima nemažą saują traškučių- Jei ko reiks, būsiu kambary. 

Mudviejų žvilgsniams susitikus nežymiai linkteliu ir jis akimirksniu dingsta iš akiračio.

- Vis dar nepriprantu prie fakto, kad Sebastianas tavo įbrolis,- Kamila atsidūsta Niutui išėjus į tualetą.

- Aš irgi,- pritariu šyptelėdamas.

- Žinai, turiu prašymą. Kiek nejauku tavęs to klausti, bet gal galėtum... na, supažindinti mane su Sebastianu?- droviai žaisdama pirštais pareiškia.

Tokio prašymo absoliučiai nesitikiu. Galiu prisiekti, kad net išsižioju. Minutėlę spoksau į merginą bandydamas suprasti, kas dedasi jos galvoje.

- Ką turi omeny?- suraukęs antakius pasitikslinu.

- Jis man visuomet atrodė įdomus, bet neturėjau galimybės su juo artimiau susipažinti. Tik nepagalvok, kad tavimi naudojuosi,- tarsi gindamasi pamosikuoja rankomis.

Kol sveriu galimybes, Kamila degina mane žvilgsniu ir suprantu, kad galų gale vis vien nusileisiu.

- Viskas gerai. Paprašysiu jo, kad tave kur nors pasikviestų,- neradęs būdo atsisakyti atsidūstu. 

Kamila dėkingai linkteli ir pergalingai sukrizena. Žinau, kad noriu jai padėti, tačiau galvoje sukirba šimtai bet. Nesuprantu, kas tiksliai kursto šią atmetimo reakciją, tad lūpas palieka tik dar vienas atodūsis.

*

Niutas ir Kamila išėjo netrukus po Sebastiano grįžimo, tad iki pat vakaro tūnau savo kambaryje. Grįžusi namo Loren pareiškė, kad į mokyklą neisiu visą likusią savaitę. Toks jos sprendimas manęs nesužavi, tačiau vėlgi nesiginčiju. Slinkdamas į vonią nervingai paveliu plaukus ir suurzgiu sau po nosimi. Prie susierzinimo dėl mokyklos braunasi ir mintys apie Kamilos prašymą. Iki pat šiol niekaip nepasiryžau perduoti žinutės Sebastianui, tad toliau tyliai verdu savo sultyse. Jei ji nebūtų mano draugė, abejoju, ar iš viso jam ką nors sakyčiau, tačiau neištesėtas pažadas gula ant sąžinės. Pravėręs vonios duris į kažką atsitrenkiu. Kilstelėjęs galvą sutinku Sebastiano žvilgsnį. Vaikinas šypteli ir žaismingai išriečia antakį.

- Koks netikėtas apsikabinimas,- sukikena.

Supratęs, kad vis dar esu prie jo prisiglaudęs, atsitraukiu.

- Tik atsitrenkiau,- burbteliu ir aplenkęs vaikiną atsiduriu prie kriauklės. 

Šis tik patrauko pečiais ir jau ruošiasi eiti savais keliais.

- Palauk,- tarsteliu. 

Sebastianas stabteli ir klausiamai į mane dirsteli, tačiau liežuvis neapsiverčia nieko pasakyti. Minutėlę pastoviniuojame tyloje. Kai sulaukiu raginančio Sebastiano galvos linktelėjimo suprantu, kad bėgti nebėra kur. Žaidimas prasideda.

- Kamila norėtų su tavimi susipažinti,- tariu ir nudelbiu akis į kriauklę.

- Aš ją jau pažįstu,- Sebastianas prunkšteli,- Mes juk klasiokai.

- Puikiai žinai, ką noriu tuo pasakyti. Pakviesk ją į pasimatymą ar šiaip kur,- žengęs kelis žingsnius stumteliu Sebastianą lauk ir užtrenkiu duris jam prieš pat nosį,- Žinutę supratai.

Iš Sebastiano jokio atsako nesulaukiu, tad nugara atsiremiu į duris ir giliai atsidūstu. Kažkas viduje kužda, jog elgiuosi labai kvailai ir man nederėjo į tai kištis. Širdis krūtinėje nerimsta ir jaučiuosi taip lyg vėliau viso to siaubingai gailėsiuosi.