Vakarinis Vaitčapelis atrodydavo kaip visad puikiai, tarsi iš pasakos. Dažnai saulei leidžiantis žmonės palikdavo savo monotoniškus namus, kad niūrią ir nobodžią rutiną iškeistų į atgimstančių linksmybių sūkurį. Tačiau po pastarųjų rugpjūčio įvykių linksmybės nublanko, o naktines gatves užliejo tuštuma.
Tarp pavienių, rūku aptrauktų žibintų gatve lėtai slinko tamsus šešėlis. Iš pažiūros figūra atrodė seno madingo džentelmeno, tačiau šviesai paliečiant jo kūną, kontūrai išryškėdavo. Aukšto vyro veidą dengė jo plačios cilindro formos skrybėlės šešėlis, o mįslingai kūną dengė, žemę siekanti nakties tamsumo mantiją.
Tylūs kaip drugelio sparnų plazdenimas žingsniai toliau vedė vyriškį pirmyn, link kito žibinto. Jis, matyt, puikiai pažinojo Londoną ir visus jo skersgatvius, nė karto jo žingsnis nesulėtėjo sukant kiton gatvelėm, nė kartą jis nesižvalgė kur jis esąs.
Kolkas juodos figūros vietos tikslas nebuvo aiškus, tačiau jis nepaliaujamai artėjo prie Temzės.
" Aštuonios mažos parsidavėlės be vilties danguje,
Gladstonas gali jas išgelbėti, tada jų bus septynios
Septynios mažos parsidavėlės maldauja šilingo,
Viena pasilieka kūdikių teisme ; tuomet tenai nužudymas,
Šešios mažos parsidavėlės džiaugiasi būdamos gyvos,
Viena paslysta Džekui į rankas, tada jų lieka penkios,
Keturios ir parsidavėlės rimuotūsi gerai,
Taip ir trys, tarp jų ir aš,
Aš nušviesiu miestą,
Greičiau jau dvi, ne trys,
Dvi mažos pasridavėlės dreba iš baimės,
Sieka malonių durų vidury nakties šilumos,
Džeko ašmenys sublizga, dabar ten telieka tik viena,
Ir paskutinioji Džeko prinokusi smagi idėja"*
*Donald McCormick "apgaulės" laiškas.
YOU ARE READING
Skerdiko Šešėlis
Mystery / Thriller"Su šiuo peiliu aš padariau nusikaltimus ; maža rankena ir ašmenimis iš abiejų pusių"
