Septinta (lietuviškai)

Vakaris

Stengiuosi nekreipti dėmesio į triukšmą, sklindantį iš buto šalimais. Mergina, gyvenanti ten atrodė lyg mėgtų ramų gyvenimą, tačiau ir Adomas pirmo susitikimo metu neatrodė kaip prakeiktas girtuoklis.

Kol jis knarkia savo lovoje, sėdžiu mažoje virtuvėlėje su karštu kavos puodeliu. Kai negaliu užmigti, negaliu ir nustoti galvot apie mokslus, tėvus, bei savo apgailėtiną, vienišą gyvenimą. Kava nekokia, jos skonis kaip žemių, sumaišytų su karštu vandeniu. Gurkšnoju, klausydamas laikrodžio tiksėjimo, laukdamas ryto ir žadintuvo skambėjimo. Rytojaus anatomijos egzaminas visai negąsdina - norėčiau užmigti ir pailsėti, bet jau suprantu, jog teks rašyti drebančiom rankom. Retai jaučiuosi išsimiegojęs, kiekvieną naktį meldžiuosi bet kokiems dievams, kad leistų užmigti bent tris valandas be prabudimo, tačiau kitapus niekas nesiklauso. Esu niekas, tad ir mano prašymai atrodo kaip niekas. Dievams nesvarbu, jog jaunas vaikinas trokšta vienintelio dalyko šiame pasaulyje - poilsio. Jiems geriau galvoti apie karus, kraują stingdantį pasaulį.

Iš jos buto vėl girdisi keisti garsai. Tarsi ji daužytų lėkštes į sieną. Šaižus garsas kerta per ausis, nejudu iš vietos, kad ir kaip norėčiau pabelsti į duris ir paklausti, ar būtina pirmą valandą ryto gadinti savo daiktus taip garsiai, kad net sunku girdėti savo mintis.

Adomas apsiverčia savo lovoje, užkliudydamas šalimais esamą lempą, kuri krenta ant žemės. Kilimas sušvelnina kritimo atatranką, ir tą pačią sekundę kaimynė nustoja triukšmauti. Vyrauja maloni tyla. Girdžiu tik savo alsavimą, ir širdies plakimą, kuris nesikeitė nuo vakarykščio susitikimo su Žiema. Širdis plaka taip stipriai, kad retkarčiais sunku kvėpuoti.

Išgeriu kavą, ir einu į lovą, kur vartausi iki paryčių.

***

Besiruošiant išeiti, prabunda ir Adomas. Jo tamsūs plaukai prilipę prie kaktos, ir rudos akys įsismeigia į manąsias, kol persirenginėju.

-Kaip aš čia atsiradau?

Dėbteliu į jį, ir užsitempiu kojines. -Nežinau. Parsibeldei naktį, baladojaisi į kaimynės duris tol, kol supratai, kad ne tavo durys.

Jis vis dar apsirengęs vakarykščiais drabužiais. Alkoholio kvapą jaučiu ir iš čia.

-Kaimynė? Kuri? Aldona?,- bando prisiminti Adomas, užsidengęs akis delnu.

-Aldona išsikraustė prieš mėnesį,- paaiškinu. Ta moteriškė labai garsiai rėkdavo po septintos valandos. Be proto džiaugiausi, kai pamačiau jos baltą veidą ir dėžes prie durų. -Nauja kaimynė. Žiema.

-Bent graži?- klausia jis, besišypsodamas.

-Tu šlykštus,- atsakau, ir griebiu kuprinę.

Išeidamas pro duris, sutinku ją, apsirengusią paprastu megztuku ir džinsais, su rankinuku vienoje rankoje, ir raktais kitoje. Mūsų žvilgsniai susitinka, ir ji nuleidžia akis.

-Labas rytas,- sako Žiema.

Ji dar gražesnė, negu vakar man atrodė. Kelias sekundes nežinau, ką sakyti, kaip pratarti bent vieną žodį, kuris parodytų, kaip savim pasitikiu. Akimirksniu prisimenu vakarykštį triukšmą, bet ir šis išgaruoja, palikdamas tik pyktį Adomui.

-Labas,- atsakau, labai graudžiai. Žiema pradeda judėti link liftų koridoriaus gale, kai mano smegenys grįžta į savo vėžes. -Į mokslus?

Žiema stabteli, giliai atsikvėpdama. Užuodžiu jos kvepalus, sodrius, šiek tiek primenančius mėlynes ir mėtas. Jos žandai raustelėję, tarytum būtų ką tik pabudusi. -Ne,- pabrėžia ji, -Į darbą. Pirmoji diena.

Nebežinau, kaip tęsti pokalbį toliau. Linkteliu, rakindamas duris, ir ji nutolsta. Stebiu jos nugarą, ir laukiu, kol atvyks liftas. Jos plaukai surišti į uodegą, atrodo nuostabiai, kai ji atsisuka į mane ir linkteli, prieš įlipdama į liftą. Kai jos nebėra, sunkiai atsidūstu.

Net krupteliu, kai išgirstų tą patį dūžtančių indų garsą. Staigiai pasisuku į Žiemos buto duris, bet garsas nepasikartoja. Šiek tiek suraukiu antakius, ir galvoju. Ar ji minėjo, kad gyvena ne viena? Stebiu jos duris, bet galiausiai pabosta. Mintys pradeda suktis apie laukiantį egzaminą, kartoju ir kartoju sunkius anatominius pavadinimus, kuriuos kaliau sau į galvą kelias savaites.

Pamirštu apie viską, nuvykęs į Universitetą. Ir apie Adomą, ir apie keistus garsus naktį, ir apie Žiemą.