Iškvėpk mane neskubėdamas (Baigta)

77 dalis

Trenkusi per žadintuvą, suurzgiu iš skausmo. Žaizdos dar šviežios, bet nejaučiu jau tokio velniško skausmo. Kaip gerai, kad vaikinas iškvietė policiją. Nerėkiau ant jo ir nekaltinau. Juk jis nekaltas, kad man kelyje pasimaišė vinis. Reikėjo žadintuvą išjungti iš anksto, juk šiandien nereikia į mokyklą.

Atsargiai atsisėdu ir pažiūriu į savo rankas. Tos vietos, kur riešai buvo paraudonavę, šiek tiek patinusios. Tikiuosi, jog neliksiu be rankos. Atsistoju ant kojų ir vis dar jaučiu juose sunkumą, atidariusi duris, žengiu į koridorių. Įsitikinusi, jog mamos niekur nesimato, greitai bėgu iki vonios ir užrakinu duris.

Priėjusi veidrodį, žiūriu į savo įdrėskimą, kuris puošė mano skruostą. Ką man su juo daryti? Nieko nesakysiu draugams apie savo nuotykį, o tuo labiau Leo. Vakar jis bendravo labai šaltai, lyg būtų atitolęs. Bet tai juk todėl, nes jis pavargo, tiesa? Tikėsimės, jog taip ir yra. Aš pasitikiu juo ir tikiu, jog jis stipriai myli mane.

Alekso skambutis iki šiol tūno mano galvoje. Nu negali jis skambinti šiaip sau, nu ne toks jis. Jam šimta procentų kažko reikėjo iš manęs ir Leo čia visiškai ne prie ko. Dabar kimšti galvą šiais dalykais - kvaila. Man reikia galvoti, ką pasakysiu mamai, kai ji pamatys mane visame gražume. Nenoriu, jog ji jaudintųsi, juk po jos širdimi dar viena gyvybė.

Lydima menko skausmo, visgi nusiprausiu ir grįžtu atgal į savo kambarį šiek tiek šlubuodama. Gal mamos išvis nėra namuose? Labai tylu. Nors, tai dėl to, jog dabar tik septynios ryto, jie dar miega.

Duris pradeda kažkas draskyti, jau suprantu kas tai. Praleidžiu į kambarį Gošą, kuris prašliaužęs pro mane, užsikabaroja ant lovos. Šis pašėlęs meškėnas nesuprantamu būdu užkloja save antklode ir daugiau iš jo nesigirdi ne garso. Uždarau duris ir keliauju link lovos. Kaip gerai, jog jis nors kiek vietos paliko man. Atsiguldama, imu knygas ir telefoną, iš pirmo užeinu į internetą.

"Labas", - rašo man kažkoks vaikinas. Einu į jo profilį ir žiūrėdama nuotraukas, iškart atpažinu. Reikėjo žiūrėti į vardą iškart, kai atėjo žinutė.

"Labas, Markai," - priimu jo užklausą į draugus ir gaunu eilinę žinutę.

"Kodėl esi atsikėlusi taip anksti?

"O tu? " - Keistas ir, atrodo, beprasmis pokalbis iki to laiko, kol negaunu šito.

"Man reikėjo pabėgioti. Klausyk, nenori pasivaikščioti šiandien? Tiksliau, nueiti į kiną?" - ar verta man sutikti? Namuose sėdėti nenoriu. Tikiuosi, jog Leo nesužinos apie visą tai, kas vyksta. Nors, kas tokio įvyko? Neskaitant bučinio su Niku.

"Kelintą?"

"Kai tu galėsi ir norėsi, šiandien jau įvykdžiau visus savo planus."

"Galbūt šeštą vakare? Tiesiog noriu šiandien nueiti kai kur."

"Šestą susitiksime prie tos pačios kavinės ar duosi man savo adresą? Nori, aš palaikysiu tau kompaniją, kol nueisi kur tau reikia?"

"Noriu užsirašyti į boksą ar kažką panašaus, žodžiu, kur išeis. Ne, nereikia eiti su manimi ir taip, susitiksim prie kavinės."

"Nikas tavo vaikinas?" - šis klausimas, nežinia kodėl, priverčia mane sudrebėti. Žinoma, kad jis nėra mano vaikinas, bučiavausi su juo apgirtusi, po velniais! Niekada neatleisiu sau to ir kiekvienai pasitaikiusiai akimirkai priminsiu sau tai.

"Ne, jis draugas, labai geras draugas."

"Tada gerai. Iki vakaro!"

Metu telefoną į šalį ir uždengiu veidą delnais. Kodėl aš taip nervuojuosi? Leo vis tiek nesužinos su kuo aš čia vaikštau. Ne, aš, žinoma, dabar nesiruošiu linksmintis su kas antru arba bučiuoti kas antrą. Tai tiesiog nekaltas pasivaikščiojimas, nieko nenutiks jeigu išeisiu iš namų, juk pas mane atostogos, kaip ne kaip. Dabar išvis turiu būti dar Amerikoje.

Žiūriu į Gošą ir pradedu glostyti jį. Taip džiaugiuosi, jog turi naminį gyvūną, netgi du! Ričas, turbūt, miega Leo kambaryje. Reikėtų nueiti ten.

Vėl atsikėlusi nuo lovos, įveikiu atstumą tarp durų. Tyliai uždarau duris ir pasisuku. Šuns kambaryje nėra. Kur jis gali būti? Gal miega virtuvėje?

Nueinu iki spintos ir automatiškai ištraukiu vaikino kelnes ir marškinėlius. Kažkur čia turi gulėti antri mėgstamiausi Leo kvepalai. Užsidėjusi vaikino drabužius, pradedu landžioti po visas dėžes ir spintas, kurios tik čia buvo. Kaip ten sakė? "Ženk žingsnį atgal ir pamatysi tą, ko nematei iš arti?" Kvepalai stovėjo priešais mano nosį, ant stiklinės spintelės, šalia veidrodžio. Purškiu juos ant drabužių ir iškart pasijaučiu savo lėkštėje. Iš karto jaučiu tai, lyg Leo būtų šalia.