Black Blood/N.H LTU (Baigta)

quodraginta quinque

-Tu buvai atsijungus visą valandą.-Tarė jis šiek tiek išsigandęs. Išpūčiau akis.

-Aš... Aš.. Girdėjau Niall balsą savo galvoje.-Sumišusi tariau. Vaikinas tikriausiai pagalvojo, kad susitrenkiau galvą, nes keistai nužvelgęs mane atsitraukė.

-Žiū... Aš galiu nulėkti pas Niall ir padakyti kur tu.-Nusišypsojo.-Kur jis gyvena?-Lengva šypsena atsirado ir mano veide.

-Bradforde...-tyliai tariau.

-Tai užtruktų nes mes esam visai kitam žemyne, bet aš pasistengsiu.-Apkabinau jį, man tiesiog reikėjo apkabinimo. Net nepastebėjau kaip pradėjau kūkčioti.

-Jeigu Devina tikrai mane prakeikė ir aš mirsiu... Perspėk Niall dėl tos kalės.-Sumurmėjau. Vaikinas mane atitraukė nuo savęs laikydamas už pečių.

-Tu nemirsi.-Suurzgė.-Nes aš išvykstu dabar.-Jis dingo man iš akių. Nesupratusi kas ką tik įvyko pradėjau dairytis.

-Kevinai!-Sušukau, bet atsakymo negavau. Atsisėdau ant žemės ir sukūkčiojau, kokia aš beviltiška...

***

Jau kažkur apie trečia nakties, o aš vis dar sėdžiu ant žemės ir verkiu. Kaltės jausmas, kad leidau Jam rizikuoti dėl manęs nedavė man ramybės.

Niall mano, kad aš mirus, Devina po kelių dienų gyvens mano kūnę, o aš... Aš mirsiu. Kokio velnio viskas nutiko būtent man? O kokio velnio aš girdžiu Niall balsą galvoje? Aš nenoriu jo savo galvoje, noriu jo čia šalia manęs!

Nagi, Delaila, susiimk. Neverk, pabandyk kovoti... Dar kelios ašaros nuriedėjo skruostais.

Didžiulis skaumas ir vėl perėjo per galvą.

-Brangi Delaila, žinau, kad tavęs daugiau nebesusigrąžinsiu, todėl... Užmigdysiu save penkiems šimtams metams, tai geriau nei gyventi čia be tavęs.-Niall šnabždesiai pasigirdo. Suklykiau ir susiemiau už galvos.
-My-liu.-Tada skausmo atodūsis ir skausmas baigėsi. Pašokau iš vietos giliai kvėpuodama. 

-Niall, mažuti, prašau...-Sušnabždėjau.
-Aš taip tave myliu...

-Ar čia yra kas nors?-Pasigirdo balsas už durų.-Nagi Kevinai, drauguži, atleisk už tai kas įvyko. Be tavo pakvietimo negaliu užeiti!-Drebančios kojom nuslinkau link durų ir atidariau duris. Už šių stovėjo Haris. Jis pamatęs mane atšoko nuo durų ir nusikeikdamas.-Mergyte, tu labai panaši į vieną mano mirusią pažįstamą.-Sumurmėjo šis.

-Hari, tai aš.

Vakare įkelsiu dar vieną :))