Leila

7

Pažintis su Leila nebuvo labai lengva. Nepaisant jos atsikalbinėjimų ir kvailų klausimų apie mane ir jos tėvą, man dar ir teko iškęsti tai, jog Vilardas vis ateidavo pažiūrėti kaip sekasi. O tai tikrai labai blaškė. Vilardas nebuvo blogas žmogus, tačiau jis mane trikdė.
-Ką mėgsti veikti laisvalaikiu, Leila?- paklausiau aš jos.
-Lankau šokius.
-Mėgsti šokti?
Leila tik patrukčiojo pečiais. Jos veide nemačiau jokios laimės, kai ji ištarė jog šoka. Turėjau nuojautą, kad kažkas ne taip.
-Kuriomis dienomis eini į šokius?
-Antradieniais ir ketvirtadieniais.
-Ar galėsiu rytoj tave palydėti? Noriu pamatyti kaip šoki.
-Aš... galiu nueiti ir pati. O be to, mane nuveš tėtis. Todėl nesivargink dėl to.
Pagal jos amžių, ji kalbėjo tikrai protingais žodžiais. Kartais net galėdavau pagalvoti, jog ji yra žymiai vyresnė.
-Ar mano tėtis tave pasamdė, kad mane prižiūrėtum?
-Na... Taip. Sakė, jog greitai turės išvažiuoti, todėl neturi su kuo tave palikti. Todėl aš su tavimi pabūsiu.
-Tai tu ne jo mergina?
-Na... ne.
Leila susiraukė, pasižiūrėjo į mane. Kambaryje įsivyravo tyla.
-Leila,- tyliai kreipiausi į ją,- o kur tavo mama?
Leila sumišusi pažvelgė man į akis. Atsistojo ir išėjo iš kambario. Aš nusekiau paskui ją, tačiau ji greitai nubėgo į tualetą ir užsirakino. Trenkė durimis tiesiai prieš mano veidą.
-Ei? Leila? Kodėl pabėgai?- paklausiau pasimetusi. Šiuose namuose man viskas atrodė kitaip nei turėtų būti. Viskas čia buvo pernelyg keista.
Staiga iš savo kambario išėjo Vilardas.
-Livija.
-Taip?- atsisukau į jį, pasirėmusi į tualeto duris.
-Ką pasakei jai?
Nurijau seiles, susikaupusias gerklėje.
-Na... Aš tik... paklausiau jos kai ko, o jinai pabėgo nuo manęs. Nežinau kas negerai...
-Ko tu jos paklausei, Livija?- griežčiau paklausė Vilardas.
Stovėjau kaip į žemę įkaltas kuolas ir, rodės, net nekvėpavau. Nejaugi vėl susimoviau?..
-Aš paklausiau kur jos mama. Ar kas nors negerai?
Vilardas atidarė savo kambario duris ir delnu mostelėjo, jog užeičiau. Nuleidusi galvą žengiau pro durų slenksti, atsirėmiau į sofą ir laukiau Vilardo žodžių.
-Tu neskaitei visų tų dalykų, kuriuos tau daviau apie Leilą, ar ne?
-Aš neturėjau laiko jų perskaityti.
-Gal galima paklausti ką veikei vakar, kai parvežiau tave namo?
-Aš turėjau kitokių reikalų,- atsakiau pati sau meluodama. Vienintėlis dalykas ką veikiau tai gulėjimas lovoje susisukus į kokoną ir verkimas.
-Reikalų?- Vilardas pakėlė antakius,- ir kokie tie reikalai?
-Manau tai asmeniška.
-Ar kai išvažiuosiu ir liksi tik su Leila, irgi turėsi kitų reikalų, nei jos priežiūra?
-Ne... Manau neturėsiu.
Vilardas susiraukęs stebėjo mane.
-Leilos mama mirusi. Ji sirgo. Mirė, kai Leila buvo visai maža. Tiesą sakant tai atsitiko prie jos akių, todėl ji vengia apie tai kalbėti. Tiesiog...
-Manau jai reikėtų pas gerą psichologą,- pertraukiau Vilardą.
-Manai, kad mano dukra beprotė?
-Ne. Tiesiog po tokių įvykių jai reikėtų rimtos pagalbos.
Vilardas nutilo. Žiūrėjo į mane, lyg labai įnirtingai apie kažką mąstydamas. Tiesą sakant šis vyriškis buvo labai paslaptingas. Nė negalėjau nuspėti apie ką jis galvoja.
Vilardas priėjo arčiau manęs ir atsirėmė į sofą visai šalia manęs. Praktiškai liesdamasis prie manęs.
-Mes abu lankėmės pas psichologą. Tiesą sakant, tai nei kiek nepadėjo. Leila nuspręndė streikuoti ir pradėjo bėgti iš namų. Tada nusprendžiau, jog mums viso to nereikia. Nenorėjau jos kažkaip traumuoti. Ypač kai supratau, jog psichologas tik viską dar labiau apsunkina.
-Gal reikėjo tiesiog pakeisti psichologą.
-Ne, Livija. Leilai ir taip buvo šokas po jos mirties. O dar tie nepažįstami dėdės, kurie apie tai klausinėja,- Vilardas liūdnai nusijuokė,- vaikui tai tik papildomas stresas. Ji tiesiog nenorėjo kalbėt ta tema. Net ir su manim.
Pirmą kartą pajaučiau su Vilardu kažkokį artumą. Pajaučiau, jog jis nėra toks piktas žmogus, kaip atrodė iš pat pradžių. Tiesiog jis slepia savo jausmus.
Uždėjau savo delną jam ant nugaros ir draugiškai paglosčiau. Jis kruptelėjo ir pažvelgė į mane.
-Noriu, kad Leila būtų laiminga. Tačiau jai trūksta moters šalia. Trūksta motiniškos meilės.
-Suprantu,- tyliai tariau.
Juk pati šitiek metų gyvenau be motinos...