Diagnozė: paauglystė?

4/// Mindaugui (1)

Mes pažįstami jau seniai. Atsimenu, buvo vasara, tada man atrodei didelis, kadangi esu jaunesnė už tave. Buvai apkūnus ir įžūlus berniukas. Atsimenu, kai mušeisi su mano kiemo draugu. Tada man nepatikai, nemėgau tavęs.
Žinau, kad dar bent kartą tave mačiau, bet, matyt, trumpam. Niekas nuo to galvoje neišliko.
Antrą kartą prisimenu tave iš gimtadienio. Manau, jis buvo po ne mažiau nei penkerių metų. Buvo daug mažesnių vaikų, kiemo draugas, su kuriuo vaikystėje mušdavaisi, tu ir aš. Man buvo labai nuobodu, todėl pradėjau akimis ieškoti veiklos. Radau pagalvę. Mečiau ją. Tai įstrigo mano atmintyje. Po gimtadienio stebėjau tave pro langą. Tada buvo ankstyva žiema, šalta dar nebuvo, bet dažnai lijo lietus. Tu buvai vyresnis, protingesnis ir tuo sužavėjai mane. Atsimenu kaip užsidėjęs juodo megztinio kapišoną išėjai. Mano maža širdelė tikėjosi, kad atsisuksi, bet to nebuvo, tačiau lig šiol nežinau ar jutai mano svilinantį žvilgsnį sau į nugarą ar aš tada tau dar nerūpėjau.
Galiausiai susitikom dar kartą. Nesitarus, žinoma. Vėl buvome gimtadienyje. Žaidėm durnių ir turbūt visus kartus laimėjai, tai man padarė didžiulį įspūdį. Mečiau pagalvę, tu metei atgal. Nuo to pradėjom bendrauti. Buvai lyg geriausias draugas, bet mes tik rašinėdavomės, nesimatydavom gyvai, nežinojau kaip tavo balsas skamba ar kaip tu atrodei tada.
Prabėgo metai, prabėgo ir antri. Bendravimas sustojo, nes mes abu augome skirtingais tempais. Tu pradėjai eiti į gimnaziją, o aš vis dar maliausi vidurinėje mokykloje.
Tačiau likimas, Dievas, nutikimas ar kad ir kuo jūs tikite, mus suvedė vėl.
Aš spėjau vos įžengti į gimnaziją, o tu jau ruošeisi būti suaugusiu. Bet tai netrukdė. Seni ryšiai buvo suklijuoti tvirtais "Super" klijais ir lyg niekur nieko bendravome toliau. Tačiau dabar mes buvom vyresni, mes norėjom žinoti ir kaip atrodom, ir kaip balsai pasikeitė. Tada vietoj žinučių siuntimo, siuntėme video. Niekada neužmiršiu, kaip juokiausi išgirdusi jo balsą, tada pasityčiojau ir pasakiau, kad galės būti filmukų įgarsintojas.
Dabar jau dažnai kalbėjomės telefonu.
Dienos virto savaitėmis, savaitės - mėnesiais. Atėjo žiema.
Tą dieną temperatūra buvo aukščiau nulio, tačiau buvo beprotiškai šalta. Mes susitinkome. Juokiausi iš tavo ūgio, kadangi buvai vos keletą centimetrų aukštesnis už mane. Apsikabinome. Pradėjome eiti. Iš pradžių buvo labai nejauku. Nežiūrėjau į tave, žiūrėjau į kelią, kuriuo ėjome. Tada, kai nejaukumas pradingo, buvo metas grįžti namo. Grįžau su didžiule šypsena ir mama tai pastebėjo, tačiau nieko nesakė. Buvau ir laiminga ir sutrikusi. Bendravome tiek daug laiko, maniau kad puikiai tave pažinojau, tačiau pakalbėjus gyvai supratau, kad ne.
Praėjo dar pora savaičių. Dienos trumpėjo, naktys ilgėjo. Tamsu darėsi vos grįžus į namus iš mokyklos.
Vieną vakarą mes susitikome toje pačioje vietoje, kaip visada. Abu žinojom, kad tu man patikai ir aš tau patikau. Mes apsikabinome (kas jau buvo labai įprasta) ir tada tu paėmei mane už rankos. Apsimečiau, kad tai manęs nesutrikdė. Ir mes ėjome tolyn lyg niekur nieko. Pradėjo lyti, o mes pradėjome bėgti prie kažkokio namo jog apsisaugotume nuo lietaus. Tai atrodė kaip romantinio filmo ištrauka. Mes bėgome per lietų ir juokėmės lyg lietus būtų buvęs juokingiausias dalykas pasaulyje...
Sustojome prie sienos. Tu į ją atsirėmei viena ranka, taip neleisdamas ištrūkti nuo sienos. Pradėjai lenktis link manęs. Tavo veidas artėjo prie manojo, tavo lūpos artėjo prie mano lūpų. Staiga pasukau galvą į šoną ir paklausiau tavęs "Ar ne per anksti?". "Ne". Priglaudei savo ranką prie mano veido, atsukai jį į save ir pabučiavai mane. Tai buvo pirmasis tikras mano bučinys. Berniukas vaikystėje mušęs mano draugą, dabar bučiavo mane lietui lyjant.
Nuo to prasidėjo istorija. Mudviejų istorija.

~~~
Ačiū, kad skaitėt. Iš pabaigos galima suprasti, jog tai nėra istorijos pabaiga. Tad jei manot, kad jums patiktų skaityti toliau - praneškit ❤️

Apie tai galėčiau parašyt visai atskirą istoriją.