He Is A Vampire_Michael

14

Michael

Ji pati manęs pageidavo jog apžavėčiau. Bet ne, aš šito nenoriu. Tiesiog noriu turėt draugę, kuri nesibaidytų manęs kaip vampyro. Aš tikrai nesiruošiu niekados naudot apžavų prieš ją.

- Synthia, paklausyk,- kreipiausi ir laikiau jos rankas.

- Kas?

- Negaliu tavęs apžavėt. Nesu niekados naudojęs apžavų ant tavęs ir girdi, niekados to nedarysiu,- kalbėjau užtikrintai, tikiuosi įtikinau ir ji to nebepageidaus.

- Na gerai,- nusileido. – Nebijok neišduosiu tavęs. Nes niekas ko gero ir nepatikėtų manim. Ir gal netgi uždarytų į beprotnamį apie skiedalus jog neva egzistuoja vampyrai.

Mačiau kokia ji sutrikusi ir turėjau kažko griebtis. Bet ko ir turiu veikt kuo greičiau. Tiesiog staigiai prisišliejau prie pat jos, o oro gusis vis dar tvyrojo ore kai mano lūpos siurbė jos. Šios lūpos, jos kitokios. Tokių niekur nerasi.

Bučiavau rausvas lūpas, bet mano akys degė geiduliais. Ne ne tais romantiniais, o gyvuliškais, nes esu vampyras ir trokštu tik vieno – kraujo. O dar toji vena, pulsuojanti kakle. Negaliu. Tiesiog privalau atsitraukt.

- Mikey, ar kas blogai? Sakyk jei ką netaip padariau.

- Ne, tai ne dėl tavęs – tai dėl manęs. Sunku valdytis, nes kraujas, tavo kraujas, jis mane veda iš proto. Noriu tavo bučinių, bet dar stipriau noriu paragaut tavo kraujo. Net neįsivaizduoji kaip sunku tvardytis, nežinai jo kvapo. O dar ta akimirka kai jis slista kaklu žemyn. Tai nežinau kaip paaiškint, tai kaip valgytumei, tarkim kokį patiekalą, be kurio gyvent negalėtumei – kažkas tokio man yra kraujas.

- Na tai eikš, paragauk,- prabilo ir atkišo savo kaklą, ji gal tyčia erzina, nes aš galiu ir neatsilaikyt.

- Pakvaišai, tiesa? Netikiu jog tu rimtai.

- Kuo rimčiausiai. Nagi, paragauk,- tiesiog to negali būt ji pati siulosi paragaujama. Bet vos prieš keletą minučių prašėsi apžavima.

Prisitraukė mano lūpas prie savo kaklo ir viskas suleidau iltis, o ji išsirietė kai siurbiau kraują. Iš garsų jausmas, tarsi mergina patirtų orgazmą. Pats irgi panašiai jaučiausi, nes jos kraujas dieviškas. Norėčiau ją siurbti kasdien arba dar geriau iltys amžinai skendėtų jos kakle. Bet va, kad ir kaip skanu bebūtų privalau atsitraukt ir susivaldyt pakol neišsiurbiau.

- Kodėl pasitraukei? Man buvo taip gera,- murkė Synthia.

- Tiesiog nenorėjau tavęs išsiurbt. Tereikėjo dar kokių penkių ar tais septynių minučių ir iš tavęs būtų likę tik skura ir plaukai su kaulais.

- Koks kilniaširdiškumas. Nejau dar būna vampyrų džentelmenų,- apstulbusi čiauškėjo ir vos nenualpo atsistojusi eit. Sugavau ją ir tvirtai laikiau.

- Matai, tau jau silpna. Jau dabar perdaug išgėriau tavo kraujo. Atrodai kaip girta. Ir taip aš iš džentelmenų esu.

- Tai tu mane apgirdei savo žavesiu. Kaip aš tave myliu,- kliedėjo ji. – Pabučiuok mane. Aj, ne gal geriau pagrabaliok,- pridėjo ir juokėsi, o jos juokas mane netgi liuliavo.

- Kur tu ankščiau buvai visą mano gyvenimą? Jaučiu jog gyvenu, tikrai gyvenu. Jaučiuosi gyvas kaip niekados, nors pala esu šaltos odos ir apmiręs. Na nesvarbu, visviena esu gyvibingas. Tu man suteiki sparnus, kurių neturiu. Noriu skrist, rėkt, tiesiog linksmintis,- užsivedęs bėriau žodžius, tik va nežinau kodėl jai visa tai pasakojau, bet tiesiog taip gavosi.

- O su tavim taip linksma. Apkabink mane,- paprašė ir jau supavau merginą savam glėbyje.

- Michael, nepalik manęs. Man reik tavęs kaip niekados,- tęsė ji ir jutau per savo pečius krentant lašus, bet ne tai ne lietus – tai ji verkė, ir tai Synthios ašaros skalavo mano kaklą ir pečius.

- Nepaliksiu. Pažadu. Aš tave saugosiu ir visados būsiu šalia.

- Koks tu gražus. Pabučiuok, ką.

Man ji visai tokia patinka apkvaitusi ir trenkta. Vieną akimirką juokias, o kitą jau lieja ašaras sūrias. Paėmiau ją už rankos ir vedžiau į namus. Nes, manau jai nuotykių šiandieną pakaks.

Ji man šypsojos kai pažvelgiau į ją. Atsišypsojau atgalios ir toliau vedžiau namo.