Vingiuotas laiškas

Aš dar kartelį vos nepaspringau

Aš stoviu su juo šalia namo. Jis žiūri į mane, aš į jį. Tada jis prie manęs prieina. Prideda ranką prie veido ir jau artėja mūsų veidai, bet kažkas pradėjo rėkti:

- Kelkis! Pavėluosi!

Aš staigiai atsimerkiau ir išlipau iš lovos. Net galva apsvaigo. Prieš save pamačiau mamą. Ji man sako:

- Skubėk. Už dešimties minučių turi būti mokykloj.

Aš įlėkiau į vonią ir pradėjau praustis. Aišku palikau kambarį rūbus, tad ištipenau iš vonios ir nuėjau iki savo drabužinės. Greitai išsitraukiau megztinį su gobtuvu ir juodus "mom" džinsus. Tada susidėjau į savo kuprinę pamokas ir nusileidau į apačią. Mama man kažką sakė, bet negirdėjau, nes pasiėmus lietpaltį ir užsidėjusi batus greitai išbėgau iš namų.

Bėgte bėgau iki metro stotelės. Jau galvojau spėsiu įsėsti į metro su kuriuo važiuoju kiekvieną dieną, bet aišku, kad nespėjau. Jis man pravažiavo pro akis! "Nusimato gera diena." Sarkastiškai sau pasakiau ir laukiau kito metro.

                                     •      •       •

- Tau patinka kas?!- surekė garsiai Milda.
- Na taip. Jis yra už mane vyresnis, bet... jis labai fainas. Aš negaliu! Su juo esu visiška savimi.
- Suprantu, bet jis už tave dviejais metais vyresnis. Visi kurie ėjo į gimnaziją sakė, kad nesusirasti antrų pusių. Jeigu jūs susieisite, tai tikrai neišsilaikys iki gyvenimo galo,- pamokslauja man ji.

Aš nežinau kodėl jai pasakiau. Negalėjau pati viena išlaikyti. Norėjosi kažkam pasakyti. O kam kitam aš sakysiu jei ne Mildai.

Mes sėdime lauke ant suoliukų ir valgome. Dabar ji mane peikia, kad įsimilėjau žmogų iš gimnazijos. Bet ką man daryti? Aš gi negaliu sau pasakyti nemilėk jo. Viskas per daug sunku.

- Gerai! Užtenka man pamokslauti. Nieko nepadarysi. Turbūt su juo bendrausiu kaip su draugu. Daugiau nieko. O dabar tu man pasakyk. Kaip tau su Andriumi? Šiaip jis irgi iš gimnazijos ir...- aš jau norėjau prikišti savo priekaištus, bet tada Milda užtengė savo ranka man burna. Ir pradėjo šnypšti.

- Ššššš... jis ateina!- pasakė ji.

Aš žvilgtelėjau sau užnugaros ir taip. Aišku ji nemeluoja. Tas pasipūtėlis eina link mūsų. Aš nekreipiu į jį dėmesio, tačiau Milda! Kaip ji pradėjo vaipytis! Net gėda man. Aš vos laikiausi nenusižvengus. Tiesa pasakius nusijuokiau. Bet niekas neišgirto, tik užspringau sultimis.  Jis prieina arčiau ir sako:

- Labas! Guoda, negerk kaip mažas vaikas savo sulčių iš pakelio.

Aš dar kartelį vos nepaspringau.

- Ką?- paklausiau aš. Jis į mane atsisuko ir pradėjo juoktis.

Nesupratau jo "juokelio" nu, bet ką padarysi. Žiūrėjau į jį kaip į kvailį. Jis per daug savimi pasitiki. Tačiau Milda. Tiesiog matėsi širdelės jos akyse. Jie pradėjo šnekučiuotis, o man darėsi bloga nuo jų pokalbio. Viskas buvo maždaug taip:

- Ar aš nesu nuostabus, geras, gražus ir sportiškas?- pasako jis.
- Taip,- savijingai ištaria ji. (Atrodo, kad jau svajoja apie jų vestuves)

Aišku jis nesakė taip tiesiogiai, tačiau prasmė buvo tokia. Tada jis pasiūlė jai eiti pavalgyti kartu. Kai mergina jau planuoja vestuves, tai aišku sutiks eiti pavalgyti. Dėl to ji mane paliko.

Eidama ji į mane atsisuko ir pirštu parodė į Andrių. Tarsi būtų šoke. O aš pavaidinau, kad vemiu. Ji papūtė lūpas ir nusisuko. O aš grįžau prie savo maisto.

Ačiū danguj, kad jie išėjo, nes jeigu būtų likę čia, tai aš savo sumuštinį voščiau į Andriaus veidą. Aš negaliu kaip jo nemėgstu. Be to, jį beveik visos mokyklos merginos įsimilėjusios. Pasipūtęs šliužas!