JUODAMTINAI: NUODINGA PRIGIMTIS (BAIGTA)

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

MURANAS

„Būsiu pirmasis, kuris kvėpuos savarankiškai"

IGORIS

Dėdė netikėjo Dorano žodžiais tol, kol pats neįsitikino savo teisumu. Kaip išprotėjęs rėkė išieškoti visus dvaro kampus, patikrinti mėgstamiausias, Mykolo slėpynių vietas. Tiesa buvo ta, kad man beliko jam padėti ranką ant peties ir pamėginti šiek tiek nuraminti, tarti tiesą, kurios jis nenorėjo girdėti. Taip, Mykolas buvo pagrobtas mano tėvo Maksimo.

Dėdė visą laiką prasėdėjo ant sofos svetainėje ir gėrė be perstojo. Taurę po taurės. Nieko nevalgė ir labai mažai kalbėjo. Lapinas subūrė pajėgas ir kruopščiai naršė visą miestą, kreipėsi į dingusių asmenų skyrių, gavo vis naujus orderius atlikti kratą tam tikruose pastatuose, tačiau nei vienas teisėsaugos žingsnis nedavė vilties. Slinko dienos ir naktys. Myšą vis rasdavau geriantį. Tiesa buvo ta, kad ten, kur buvo Angelas, ten buvo ir Mykolas. Miško teritorija, kurią pasisavino Maksimas, pasinaudojęs Artiomo Loronovo turėtu įgaliojimu, tebuvo planas atkreipti dėmesį, nuvilioti dėdę nuo namų, sukelti finansinius nuostolius, į kuriuos galutinai nusispjautų Myša. Dėdė nusispjovė, nes problema sekė problemą. Už Mykolą nieko nebuvo svarbiau. Myša kiauras paras sėdėjo nekrutėdamas. Spėjo apželti ir atrodė pavargęs nei kiek nemiegojęs. Juodamtinai turėjo gebėjimą neiti miegoti, tereikėjo tikėti Noru, tačiau niekas nesakė, kad tai teigiamai atsiliepia jų būklei.

Katerina užsitraukė Myšos rūstybę, jis negalėjo net į ją pažiūrėti. Tai ji turėjo atidžiai prižiūrėti Mykolą. Visi žinojome, kad moteris neatsilaikytų prieš įsilaužėlius ir tik ne prieš tokį kaip mano tėvas. Ani stengėsi būti šalia Myšos. Ji stengėsi palaikyti jį, buvo šalia, bandė drausti gerti, bet Myša tik užsiversdavo dar vieną stiklą iki galo ir nusibraukdavo atbula ranka šlapias, viskio paliestas lūpas. Stebėjau visus iš šalies, dažniausiai atokiai, kad mažiau krisčiau į akis. Jie turėjo paslapčių – mano motina ir Myša. Jiedu kažką žinojo, ko nežinojo kiti, ko nežinojau aš. Galbūt dėl to keršyja mano tėvas Myšai? Galbūt jis žino kažką, kas jį išvedė iš pusiausvyros dar labiau. Galbūt tas paslaptis žinojo ir Angelas?

Ksanderis naktimis atsikeldavo verkdamas ir panikuodamas. Panašu, kad turėjo kai ką bendro su manimi – panikos priepolius. Jis bijodavo eiti miegoti naktimis net jeigu sąmoningai žinodavo, kad niekas jo dvare neužpuls. Stebėjau ir Evą. Jai blogėjo. Jos virsmas buvo labai įdomus. Dienomis ji atrodė kaip normali mergina, o naktimis ji rėkdavo iš skausmo. Jos išvaizda nesikeisdavo. Sužeidimai ant veido pavirto randais. Jos veidas nebe toks, kokį pamačiau pirmą kartą Salemo ligoninėje, kai atsidūrėme spintoje, slėpdamiesi nuo mano tėvo pakalikų. Bėgdavau iš savo miegamojo į jos ir kentėjau su ja kartu, tvirtai laikiau ją, kai skausmas būdavo nepakeliamas. Ji pavargdavo paryčiais ir užmigdavo mano glėbyje. Blogiausia, kad ji nežinodavo, kas jai darosi, o aš nežinojau kaip jai padėti. Rafaelis padarė neatitaisomą žalą.

Prisimenant Rafaelį, kai grįžau į dvarą, vis rečiau jį matydavau. Jis pasirodydavo tik kaip šešėlis ir galiausiai dingdavo visai dienai, kartais visai parai. Nesuvokdavau kaip Myša jį pakęsdavo, nes aš negalėjau susitvarkyti su neapykanta, skirta jam. Ir Katerina, nuvyliau ją, ko gero, labiausiai. Airidą ji saugo kiekvieną minutę. Ji manė, kad Maksimas paims ir jos vaiką, tačiau Airis buvo santūresnis berniukas. Katerina liepė jam pabūti kambaryje. Mykolas kur kas ambicingesnis vaikas. Jis drąsiai elgdavosi visose situacijose. Jis nebijojo būrio žmonių, jis neišsigando, kai nebematė savo tėvo, tik liūdėjo, jis išbėgo į koridorių ir taip Maksimas jį išsinešė. Katerina nespėjo berniuko sustabdyti. Ji bandė pasipriešinti įsilaužėliams, tačiau ji buvo nustumta į sieną. Katja atsijungė nuo pasaulio, todėl kurį laiką Airis buvo vienui vienas visame dvare. Berniukas išsigando Katerinos riksmų, todėl, kai į dvarą prisistatė Lapinas, jį rado išsigandusį ir pasislėpusį spintoje. Šie augantys benkartai buvo kur kas gudresni nei įprasti vaikai. Dviejų metų ir jaunesni, jeigu tik mokėdavo vaikščioti, jie galėdavo nemažai sumąstyti. Lapinas į dvarą atvažiavo neįspėjęs dėdės dėl vizito, todėl rado tiek Kateriną, tiek Airį. Jis norėjo papasakoti, ką iškapstė apie Artiomą. Žinios, deja, nepradžiugino. Paaiškėjo, kad Artiomas buvo nustumtas nuo laiptų ir sėkmingai paverstas neįgaliu, kuriam buvo paraližuotas stuburas, sulaužyti kaklo slanksteliai. Jis taip pat susitrenkė smegenis, todėl virto visiška „daržove". Todėl buvo visiems gana aišku ir paprasta, kodėl Maksimas gavo prieigą prie tų miškų. Jis sutvarkė popierius, galbūt pakišo pinigų, kad įgaliojimas ir Artiomo globa atitektų jam. Pasak surastos Lapino informacijos, Artiomas slėpėsi nuo Maksimo San Marine, Europoje jau daugiau nei penkerius metus. Iki tol jis buvo apsireiškęs Vokietijoje, Serbijoje ir Juodkalnijoje. Galų gale Maksimas jį vistiek pagavo. Artiomas nežinojo, kad turėjo tokią prieigą prie Myšos turto. Myša paprasčiausiai nesuko galvos ir paminėjo jo vardą popieriuose tik „Tarp kitko". Tas „tarp kitko" pavirto siaubingu galvos skausmu ir kalte.