Endoros Pasaulio Kronikos. Sidabro Kristalo Legenda

« Tryliktas skyrius »

Endoros pasaulis, Kalderos Karalystė

Temo. Katerina pasislėpė už Deimantinės pilies vartų ir įdėmiai stebėjo aplinką. Viskas atrodė įtartinai ramu, tačiau ji dar neskubėjo įeiti vidun. Pirmiausia reikėjo kruopščiai viską ištyrinėti, kad nepatektų į spąstus.

Ji atsargiai žvalgėsi aplinkui, stengdamasi likti nepastebėta. Saimono kariai galėjo tykoti bet kur, todėl kiekvienas jos žingsnis priminė ėjimą šachmatų partijoje – menkiausia klaida galėjo būti lemtinga. Katerina susitelkė ties savo tikslu – patekti į pilies požemius, kur, jos manymu, greičiausiai galėjo būti laikomas Adrianas.

Staiga, išgirdusi šnaresį, Katerina sustingo vietoje. Ji greitai atsitraukė atgal ir prisiglaudė prie sienos, pasiruošusi gintis. Tačiau netrukus atpažino draugišką veidą. Tai buvo Kajus. Katerina išlindo iš savo slėptuvės.

– Kajau! – atsiduso ji su palengvėjimu. – Ką tu čia darai?

– Atėjau tau padėti, – tyliai atsakė Kajus. – Ir aš turiu planą. Deimantinės pilies pietvakarinėje pusėje yra mažai žinoma slaptų tunelių sistema. Ji jungiasi su pilies požemiais. Tai mūsų geriausia galimybė patekti vidun nepastebėtiems.

Katerina nustebo išgirdusi jo žodžius. Ji girdėjo apie slaptus tunelius, bet nežinojo, kad jų buvo ir po Deimantine pilimi. Nieko nelaukdami, slėpdamiesi šešėliuose, jie abu patraukė į tą pusę, vaikinas rodė kelią.

Staiga Kajus sustojo ir pakėlė ranką, duodamas ženklą sustoti. Katerina sustingo ir įsiklausė. Išgirdusi artėjančius žingsnius, suprato, kad netoliese buvo sargybiniai. Jie abu sulindo į tankius krūmus.

Žingsniai artėjo, ir jie matė, kaip dvi sargybinių figūros praėjo pro jų slėptuvę. Sargybiniai lėtai ėjo, kalbėdamiesi apie dienos įvykius, nė nenujausdami, kad kažkas slepėsi netoliese. Kajus ir Katerina žinojo, kad bet koks garsas ar neatsargus judesys galėtų juos išduoti.

Kai sargybiniai pagaliau nutolo, Kajus pažvelgė į Kateriną ir tyliai sušnabždėjo:

– Eime.

Jie tyliai išlindo iš slėptuvės ir toliau judėjo link pietvakarinės pilies dalies. Galų gale jie aptiko duris, apaugusias samanomis ir beveik nepastebimas aukštuose krūmuose. Katerina ir Kajus prasibrovė pro jas ir įžengė vidun.

Jie pateko į tamsų ir drėgną tunelį, kuriame buvo taip tamsu, kad nieko nesimatė. Katerina pradėjo kalbėti burtažodį, ir jos rankoje sužibo šviesos sfera, kuri pakibo ore. Jiems einant, šviesa visą laiką buvo priekyje ir apšvietė kelią.

Judėdami toliau, jie galiausiai pasiekė duris, vedančias į pilies požemius. Kajus atsargiai jas pravėrė ir žvilgtelėjo vidun. Požemiai buvo tamsūs, apšviesti tik keliais deglais, kurių šviesa metė silpnus šešėlius ant akmeninių sienų.

– Dabar reikia surasti Adrianą, – sušnabždėjo Kajus.

Be sustojimo jie žengė į priekį. Kajus laikė ranką ant kalavijo rankenos, pasiruošęs bet kokiam netikėtumui, o Katerina sekė šviesos sferą, kuri sklandė priešais juos, apšviesdama kelią. Požemiai buvo klaidūs, ir kiekvienas jų žingsnis aidėjo tuščiose erdvėse.

Jie žingsniavo siauru tuneliu, kai staiga išgirdo balsus ir žingsnius netoliese. Katerina sustingo, o Kajus tyliai ištraukė kalaviją iš makšties. Jie pasislėpė už artimiausio kampo, laukdami, kol sargybiniai praeis. Katerina panaikino šviesos sferą, kad neišduotų jų buvimo vietos. Žingsniai priartėjo, tačiau po akimirkos nutolo, kai sargybiniai pasuko kitu tuneliu.

– Eime, – sušnabždėjo Kajus, kai kelias jau atrodė saugus.

Koridoriaus gale jie pamatė duris, už kurių žemyn vedė siauri laiptai. Pradėję leistis laiptais, Katerina pajuto pažįstamą magišką energiją.