Likimą nusiverpus

4 1 0
                                    

Labai myliu savo seserį. Dėl jos galėčiau padaryti viską. Išskyrus numirti. Nes be manęs ji daugiau nieko neturi.

Supratau tai žiūrėdama Giltinei į akis. Nuo jos, stovinčios lovugalyje, sklido ir draikėsi šalčio sūkuriai. Lovoje gulėjo mano sumaitotas kūnas, palaikomas įvairių aparatų, šalimais kėdėje sėdėjo Elžbieta ir kančios perkreiptu veidu žiūrėjo į jį. Paskutinį kartą, kai prieš dvidešimt metų nelaimė pasiglemžė mudviejų tėvus, ji nustojo kalbėti. Ir niekam, net man, nepavyko iš jos ištraukti nei žodžio, nei garso. Ji juokėsi ir verkė tylomis. Gedulas ir liūdesys atėmė jos kalbos dovaną.

Kaip pasiilgstu jos balso. Mudviejų dainų ir sutartinių.

Kas žino, kas nutiks, jei mirsiu ir aš? Ką pasiglemš liūdesys – jos regėjimą, o gal atims norą valgyti? Aš negaliu jos palikti.

Baltas gobtuvas dengė pelėdišką Giltinės galvą. Iš po ilgos baltos suknelės kyšojo paukštiškos kojos. Pravėrusi snapą ji kyštelėjo dvišaką liežuvį, ištiesė seną kaulėtą ranką ir pamojo kviesdama.

– Ne. Aš niekur su tavimi neisiu.

Giltinė pakreipė galvą, tarsi klaustų „o ko tu bijai?"

Papurčiau galvą.

– Ne, aš negaliu dabar numirti.

Giltinė žengė arčiau. Vėl kyštelėjo liežuvį.

– Prašau, dar ne. Jei numirsiu, kas žino, kas nutiks Elžbietai? Aš negaliu jos palikti. Prašau, juk turi būti kažkoks būdas man gyventi?

– Kažkoks būdas yra, – pasigirdo balsas. – Jei įveiksi užduotį, galėsi gyventi.

Apsidairiau ieškodama, kas kalba. Nuo lubų pamažėle nusileido voras kryžiuotis ir ėmė mainytis. Jo aštuonios kojos ištįso į sieksnio ilgumo plaukuotus, kraupiai išsilanksčiusius virbus, kryžiumi papuoštas pilvelis išsipūtė iki gimnastikos kamuolio dydžio, o iš jo išaugo moters galva su keturiomis įvairaus dydžio akių poromis ir cheliceromis, kyšančiomis iš burnos.

Giltinė piktai sušnypštė ir pasitraukė toliau. Kas tai, kad net pati mirtis jos vengia?

– Jei tau pavyks per naktį išvalyti miestą nuo nevietinių parazitų, galėsi gyventi, – tarė vorė.

– Kokių parazitų? – cyptelėjau. – Kaip? Ir kas tu?

– Apie viską nuo pradžių, – išsiviepė vorė. Užpakalinėmis kojomis ji nusiėmė „kryžių" nuo nugaros – pasirodo, tai buvo įmantriai išdrožinėta verpstė. – Ar prisimeni, kas tau atsitiko?

– Aš... – sumišau. – Nukrito... kažkas sunkaus.

Vorė palingavo galvą.

– Čia – pasaulio medis. Kur su verpstuku besi, ten ir atsidursi. Štai šitaip, – vorė bakstelėjo verpstuku it geluonimi į verpstės vidurį ir atsidūrėme didžiuliame angare.

Kelios sijos ir kolonos buvo perlūžusios, stogas įgriuvęs, jūriniai konteineriai pažirę it kas būtų pakėlęs laivą ir juos iškratęs. Vidury takų stovėjo palikti transporteriai su siuntinių dėžėmis, daug konteinerių stovėjo atidaryti ir pusiau iškraustyti. Pastebėjau po vienu tokiu pamestu konteineriu išdžiūvusio kraujo balą, o šalimais krovikų – mano! – naudojamo egzoskeleto dalis. Tai štai kas man atsitiko.

– Ar aš būsiu sveika? – paklausiau savo gidės.

– Nežinau, – ji klaptelėjo cheliceromis. – Pirmiausiai pasistenk, kad gyventum.

– Kas čia įvyko? – paklausiau, ir atsakydamas į mano klausimą netoliese nukrito dar vienas konteineris. Angare kurtinančiai suaidėjo, sužvangėjo.

Andromeda arčiau. Trumpos istorijosKde žijí příběhy. Začni objevovat