Andromeda arčiau. Trumpos istorijos

Paukščio dovana

Apsakymas rašytas Lituanicon XXX: Eros pabaiga konkursui "Dangus griūva".

---

- Nuspausk mygtuką, kai būsi pasirengęs, Rapuni.

Pasirengęs. Ar aš pasirengęs?

Į klasę įžengė du kostiumuoti vyrai violetinės spalvos rūbais - vyriausieji broliai. Tuo metu perrašinėjau „Faustą". „Aš jau pasiruošiau šiek tiek ugnies, Kuri mus į padangę tuoj išsvies" buvo paskutiniai mano perrašyti žodžiai. Aš suprantu, kas knygose parašyta. Nežinau, ar dar kas nors klasėje supranta. Mums negalima kalbėtis. Bet esu tikras, kad Temari irgi suprasdavo.

Vyrai sustojo prie mano suolo nieko nesakydami. Jiems nereikėjo nieko sakyti - buvo aišku, kad jie atėjo manęs. Taip, kaip prieš gal mėnesį buvo atėję Temarės. Jos buvo labai tvarkingas raštas, ne toks, kaip mano. Kartais žvilgtelėdavau praeidamas. Ir per kovų treniruotes ji judėdavo labai grakščiai, aš jai visada pralaimėdavau. Mums pasakė, kad ji pažeidė lizdo tvarką - slėpė iškritusius knygų lapus savo čiužinyje. Negalima turėti kažko, ko kiti vaikai neturi. Tai yra taisyklių pažeidimas.

Mes jos daugiau nepamatėme.

O dabar buvo mano eilė. Ėjome ilgais koridoriais, man anksčiau nematytais. Norėjau žinoti, kur mes einame ir kas dabar bus, bet klausinėti negalima. Užduodamas klausimą, parodyčiau nežinojimą. Nežinojimas yra klaida ir gėda. Šiai akimirkai užteko žinojimo, kad ir aš prasikaltau. Vakarais aš negalėdavau užmigti, tik gulėdavau ramiai ir klausydavau. Temarė per du čiužinius į kairę nuo manęs vartydavosi, irgi negalėdama užmigti. Kaip norėjau jai pasakyti gulėti ramiai. Tačiau būčiau pats išsidavęs. Ir vis tiek jokio skirtumo dabar.

Mes kilom aukštyn ir aukštyn, laiptais ir kopėčiomis. Ėjom pro keistus įrengimus. Galiausiai pasiekėm mažą patalpą. Durys už mūsų automatiškai užsivėrė, ėmė šnypšti. Išsigandau, bet iš visų jėgų valdžiausi, kad nesukrutėtų nei vienas raumuo. Negalima rodyti emocijų. Emocijos - silpno žmogaus savybė.

Su dar vienu šnypštelėjimu priešais esančios durys atsivėrė. Mane pritrenkė atsivėręs vaizdas - dangus, tik dangus. Aš atsidūriau danguje. Bet neilgam. Turėjau atgręžti jam nugarą ir pažvelgti į žmones - mūsų lizdo Tėvą ir Motiną, mūsų globėjus ir gelbėtojus. Jei ne jie, visi būtų išmirę priešų antpuolio metu prieš daugelį metų.

- Rapuni, - sugergždė Tėvas. Linktelėjau. Jis tęsė: - Juk žinai, kodėl esi čia.

Žinau. Nes pažeidžiau tvarką. Negalėjau užmigti. Išgirdau kažką krebždant kitapus sienos, skiriančios mus nuo išorinio perimetro. Įsiklausiau į kitų vaikų kvėpavimą - visi kvėpavo ritmingai, niekas nesimuistė. Pakilau ir pažvelgiau per įtrūkimą sienoje. Tai buvo paukštis. Žinojau tai, nes mačiau juos nupieštus tose knygose, kurias perrašinėjame. Kurį laiką žiūrėjau į jį, o jis - į mane, o tada nuskrido.

- Aš naktimis neužmiegu.

- Nes kažko vis lauki, - taip pat gergždžiančiu balsu atsakė Motina.

Tai kartojosi kasnakt. Po kelių naktų paukštis atsinešė kažką snape ir įkišo į tą patį įtrūkimą sienoje, pro kurį jį stebėjau. Pirštais nepasiekiau, įrankių neturėjau, ir bijojau krebždėti, kad nepažadinčiau kitų. Beliko laukti ryto, kuriuos pradedam ristele aplink lizdo perimetrą.

- Tai paukštis. Jis atskrenda kasnakt. Paukščiai suka lizdus. Jis tikriausiai nori pas mus apsigyventi.

Sekantį rytą apibėgau keletą ratų greičiau nei man įprasta, kad atitrūkčiau nuo kitų vaikų ir vyresnių mus prižiūrinčių brolių. Sustojau prie sienos, kurios kitoje pusėje žinojau esant mūsų kambarį. Gerai įsižiūrėjęs radau, ką paukštis man paliko - sulankstytą popierėlį, kuriame kažkas buvo, lyg akmenukas. Vaikų žingsniai artėjo. Sugniaužiau paukščio dovaną kumštyje ir pasileidau bėgti, kad jie nespėtų pamatyti manęs sustojusio.