Andromeda arčiau. Trumpos istorijos

Tik vienas teisingas atsakymas

„Give them pleasure. The same pleasure they have when they wake up from a nightmare"

– Alfred Hitchcock

PYP – PYP – PYP – PYP – PYP – PYP – PYP!!!

Pašoku iš miegmaišio gaudydama orą. Andora! Sapnavau Andorą. Kvėpuoti, ramiai kvėpuoti. Iš lėto giliai įkvėpti, po truputį iškvėpti. Įkvėpti, iškvėpti. Tai tik sapnas.

Apsižvalgau. Aš vis dar kosminėje stotyje, čia viskas taip pat, kaip visada. Esu saugi, šviesmečiais nuo Žemės, nepasiekiama. Kodėl mano smegenys nutarė iškrėsti tokį žiaurų pokštą ir parodyti Andorą? Nenoriu jos prisiminti, apie ją galvoti. Bet štai viskas, rytas sugadintas, ir kol stotis ruošia miltukinę kavą su miltukine kiaušiniene, negaliu negalvoti apie Andoros egzekuciją.

Pypt! Maistas yra. Prisėdu ant lova tarnaujančios kriokapsulės, įsistebeiliju į Paukščių Taką kitapus iliuminatoriaus. Po truputį širdis rimsta, nors skausmas gerklėje, lyg būčiau prarėkusi, lieka. Kaip ir keistas akių perštėjimas, tarsi visą naktį būčiau miegojusi atviromis akimis.

Ji lyg kirminas mano galvoj, ėdantis ir graužiantis, ne ką prasčiau nei tada, kai dar buvo gyva. Viskas, gana! Užtenka apie tai galvoti. Tuo labiau, kad sapno siužetas jau pranyko iš mano atminties. Kas buvo, tas buvo, praeities nepakeisi, pasirinkimų irgi. Nepadariau nieko blogo, priešingai. Andoros kvailas pasipriešinimo žaidimas tik pykdė Naujuosius Dievus. Bet jis baigėsi, o aš buvau apdovanota. Juk būtent todėl dabar gyvenu geriausioj stoty visoje Visatoje. Čia man labai gerai, nė už ką negrįžčiau į Žemę.

Bet žiūriu į maistą savo rankose ir niekaip nesuprantu, kodėl jos atrodo tokios papilkėjusios ir gyslotos, lyg senės. Kada aš spėjau pasenti?

BAM!

Visa stotis nuaidi.

BAM! BAM!

Kažkas... beldžiasi į liuką? Kol miegojau, prisišvartavo laivas? Negali būti, stotis būtų pranešusi.

BAM! BAM! BAM! BAM!

Širdis nusirita į kulnus. Vienas, du, keturi. Mūsų ritmas. Negi kažkas dar iš pasipriešinimo išgyveno ir mane surado? Jei taip gali būti – bet nemanau, juk pati mačiau – ar jie čia atkeliavo su draugiškais, ar su priešiškais ketinimais?

Ne, vargu, ar su priešiškais. Jei nors kažkas iš pasipriešinimo dar gyvi, abejoju, ar leistų laiką ieškodami manęs. Greičiau jau eitų pasprogdinti Dievų šventyklų ten, Žemėje.

Todėl, jeigu kažkas kitapus liuko yra... tikriausiai tai atsivertę žmonės, kaip aš.

Pritykinu ir žvilgteliu pro langelį, bet šliuze nieko nesimato. Vis vien atsuku rankeną ir plačiai atveriu liuką.

Tuščia.

Negali būti, kad pasigirdo.

Užveriu liuką ir šiurpas perbėga nugarą.

Ant liuko – iš niekur atsiradusi Andoros žvaigždė septyniais spinduliais. Žalia, su nuvarvėjusiais dažų lašeliais nuo kiekvieno smaigalio. Visai taip, kaip žymėdavome tvoras, sienas, langus ir automobilius. Aš purkšdavau, ji eidavo sargybą.

Pirštu atsargiai priliečiu nuvarvėjusį lašelį. Sausas. Lyg čia amžinai buvęs. Bet nebuvo. Dar prieš dešimt sekundžių šios žvaigždės čia nebuvo. Kas čia vyksta?

Įsižiūriu iš arčiau. Ant kiekvieno nuvarvėjusio lašelio įsispaudęs piršto atspaudas. Grioveliai perskirti ir vėl sugiję, bet kreivokai. Nuo tada, kai vaikystėje griebiau smėlio saują, bet joje pasitaikė stiklo šukė.