Kaip intravertas tapo žudiku?

rašymo projektas

Nebespėjau laiku užsiregistruoti į wattpad'e rengiamą rašymo projektą, bet labai norėjau save išbandyti ir įvykdyti trumpą užduotį. Reikėjo pateikti savo sugalvoto veikėjo aprašymą.

☽ ○ ☾

Apleisti miestelio požemiai, kurių tamsoje prieglaudą rado vienišas monstras? Demonas? Tiesą sakant, jis pats nežinojo, kas esantis, bet jei į jį taip kreipėsi kiekvienas praeivis, vadinasi toks ir turėjo būti, ar ne?

Nuo lubų kapsėjo ledinis vanduo. Susidariusioje baloje rangėsi karštas pabaisos kraujas ─ juodas ir tirštas it rašalo gyvatės. Prie šono, kur žiojėjo durtinė žaizda, spaudė savo anglies spalvos, naguotą ranką. Nuoga, randais nusėta krūtinė sparčiai kilnojosi. Ant šios matėsi daugybė panašaus pilkumo dėmių, kurių struktūra priminė vandenyne išsimėčiusių salų žemėlapį.

Netoliese sucypė pelės. Pagavusios įkyrų garsą, sukrutėjo elfiškos ausys. Netrukus prie graužikų simfonijos prisidėjo ir gurgiančio pilvo aidas. Monstras lėtai atsistojo ir susvirduliavęs atsirėmė į sieną. Šiam nulenkus galvą ant veido užkrito ilgi, šviesūs plaukai. Pastarieji atliko šydo paskirtį ir uždengė išblyškusius bruožus. Tai buvo vienintelė kūno vieta, kurios nedabino keistos dėmės, bet ši vis vien nepriminė normalaus žmogaus. Aštrūs dantys, smailus liežuvis, visiškai juodas žvilgsnis su gintaro spalvos rainelėmis. Ant kaktos slėpėsi dar šešios, mažesnės akys, tarsi blizgantys obsidianai padedančios geriau orientuotis tamsoje.

Vedamas alkio šviesiaplaukis šlubavo pirmyn, savo krauju lyg tylus dailininkas išdažydamas purvinas grindis. Neilgai truko, kol jautri klausa atvedė prie dviejų pasišiaušusių žiurkių. Jam pritūpus, viena nuskuodė į šešėlių glėbį. Tuo tarpu kita smalsaudama prisiartino prie keisto sutvėrimo. Kelis kartus paglostęs jos sustabarėjusį kailį, mikliai suspaudė savo stipriuose gniaužtuose ir susmukęs ant žemės susiruošė vakarienei.

Puotaudamas klausėsi iš paviršiaus sklindančio bruzdesio. Girdėjosi arklių kanopos, karietų ratai, susiduriantys su nelygiu grindiniu. Netoli šūkavo turgelio pardavėjai bei klykavo vaikai.

Numetęs kaulų likučius į šoną atsiduso ir užsimerkė. Įsivaizdavo ryškios saulės spindulius, kutenančius nosį. Gaivų pavasario vėją, žaidžiantį su plaukų sruogomis. Ir žmones. Į jį atsisukusius besišypsančius veidus ─ ne iškreiptus baimės ar neapykantos, bet kupinus supratimo bei šilumos. Gražus sapnas. Sapnas, kuriam, deja, lemta tapti košmaru.