Ir štai tu čia. Aštuoniolikos, dvidešimt ketverių, trisdešimties. Suaugęs, sako jie, bet tu žinai, kad širdyje vis dar augi. Pilnametis, perspėja tave, tad ir elkis kaip vienas jų. Tačiau kaip tai padaryti, kai nežinai ar esi liepsnojantis laužas, uragano riaumojimas ar nakties tamsoje dejuojanti jūra. Giliai viduje jautiesi toks jaunas, bandantis užsiauginti plunksnas ten, kur jos, anot visuomenės, senai turėjo būti. Skauda. Žinau. Viskas aplink milžiniška ir sena. Atrodo, kad tavo era jau senai praėjo. Burna nejučia tampa purpurinė nuo nuolat kandžiojamo oro, kuriame beviltiškai ieškai atsakymų. Bet paklausyk. Nėra jokio tako. Nėra jokios sirenos, įsijungiančios vos tau palietus gėlės, kurios ieškojai nuo vaikystės žiedlapius. Nėra jokios bausmės už tavo droviuose pirštuose laikomą rašiklį ar popierių, kuris buvo sukurtas, kad išklausytų tavo žodžių. Pasaulyje tavęs laukia tiek daug mylimųjų, padarytų iš mėsos ir kaulų arba rašalo ir muzikos. Pasaulis pilnas žemynų, kurių dulkės nekantrauja pakilti nuo tavo užtikrintų žingsnių. Ir nors kartais būni toks vienišas, kad tai tiesiog plėšo pusiau, toks neapsiplunksnavęs, toks kupinas baimės, nepamiršk - tu vis dar augi.
Šiąnakt žvaigždės tokios ryškios ir gražios, ar ne?
Nesijaudink. Žinau, jog gali ištverti viską. Tam turi begalę laiko.
Juk tai ir yra tikrasis jaunystės grožis.
YOU ARE READING
Kaip intravertas tapo žudiku?
RandomMano istorijos kupinos magijos, strėlių bei kalavijų, kurie gali lengvai nugalėti blogį. Tačiau čia, realiame ir žiauriame pasaulyje, viskas ką turiu yra žodžiai. Ir laikui bėgant imu suprasti, jog išmokus juos tinkamai valdyti, šie gali tapti ne ką...
