Labai tikėtina, jog mano darbai nieko nepakeis.
Mano rašliavos gali taip ir likti niekur nepaskelbtos. Mano poemos - neperskaitytos. Mano dainos - nesudainuotos, o jų žodžiai niekuomet neniūniuoti niekieno, tik mano pačios.
Galbūt viskas, ką sukursiu, akimirksniu taps užmiršta ir nenaudinga, nes tai bus nepriimtina arba netinkamu metu pasirodę dienos šviesoje...
Tačiau vis dėlto, aš privalau. Privalau toliau kurti. Net jeigu tai bus pats siaubingiausias ir baisiausias meno kūrinys, kurį pasaulis kada nors regėjo, aš vis vien turiu jį prikelti gyvenimui. Visai kaip kvėpavimas. Kai kurie kūriniai turi būti pagimdyti, kad galėtum juos įsisavinti ir paversti dalimi savęs, arba, kitais atvejais, kad pagaliau galėtum tą dalį iš savęs išplėšti.
YOU ARE READING
Kaip intravertas tapo žudiku?
RandomMano istorijos kupinos magijos, strėlių bei kalavijų, kurie gali lengvai nugalėti blogį. Tačiau čia, realiame ir žiauriame pasaulyje, viskas ką turiu yra žodžiai. Ir laikui bėgant imu suprasti, jog išmokus juos tinkamai valdyti, šie gali tapti ne ką...
