kai aš mirsiu...

37 8 7
                                    

Fantastika yra sidabrinė ir skaisčiai raudona, tamsiai mėlyna ir dangiška. Ji - rausvas obsidianas, papuoštas lazurito dulkėmis.

Tuo tarpu realybė yra fanera ir plastikas. Ji nulipdyta iš rudo purvo ir gelsvai žalio vienodumo.

Fantastikos skonis lyg habanero pipiro ir medaus, cinamono ir gvazdikėlių, nepilnai iškepusios raudonos mėsos ir saldaus lyg šilčiausia vasara vyno.

Realybė - tai pupelės ir tofu su pilkų pelenų milteliais. Realybė - tai uždarų parduotuvių eilė, rūkymo vieta, kurioje nuolatos tvyro dūmų kvapas, bei tuščias ir tylus automobilių garažas.

Fantastika - tai Minas Tirito bokštas, senoviniai Gormengasto akmenys, didžios Kameloto menės.

Ir kol fantastika skrenda ant Ikaro sparnų, realybė sėdi nepatogioje lėktuvo sėdynėje.

Kodėl išsipildžius mūsų didžiausioms svajonėms, šios staiga tampa tokios mažos?

Mes skaitome fantastiką, kad iš naujo atrastume spalvas, kad paragautume stiprių prieskonių ir išgirstume sirenų dainas. Šiame žanre yra kažkas seno ir tikro. Kažkas, ką mes taip puikiai pažįstame ir nuolat į save įsileidžiame.

Tad prašau, galite pasilikti realybę sau. Kai aš mirsiu, mano siela nuskries ir apsigyvens dar vaikystėje pamiltose vietose: labirinte, kartu su goblinų karaliumi, Hogvartse, tarp svetingų burtininkų, arba gilioje, niekad nesibaigiančioje Narnijos žiemoje.

Kaip intravertas tapo žudiku?Where stories live. Discover now