Didelėmis raidėmis užrašiau ant savo puslapio tikėdamasi jog taip atkreipsiu daugiau dėmesio.
Ar aš tikrai pasiryžusi tai padaryti? Taip.
Ar aš beprotė?
Irgi taip.
Na, ir šiek tiek mazochistė, nes nors ir bijau, aš neturiu kito pasirinkimo.
Niekas apart manęs nenorėjo šio darbo. Aš irgi nedegiau noru, bet per ilgai spoksojau į Hario prasagstytus marškinius ir bronzinį odos lopinėlį, kol Leila naudodamasi proga pakišo mane po autobusu. Žinoma, kai vadovas paklausė, kas norėtų imtis šio projekto, Leila bedė pirštu į mane. O aš kaip idiotė linktelėjau galvą nė nenutuokdama apie ką tuo metu buvo kalbama. Jei kam nors įdomus mano pasiteisinimas: Hario kūnas buvo vertas šios aukos.
Ilgiau pamąsčius, gal ir nelabai.
Intervių su žmonėmis, ir ne tik. Mitinėmis būtybėmis, apie kurias rašomos knygos: angelai, demonai, drakonai. Nepamirškime ir šiek tiek realesnių, bet vis tiek keistų individų: mafijos bosai, viskuo nepatenkinti paaugliai bei išlepintos princesės, besikraustančios iš proto ir vienatvės aukštuose bokštuose. Monstrai kurie slepiasi ne tik po lovą, bet ir pačioje lovoje.
Nusimato iš ties įdomūs metai. Aišku jeigu išgyvensiu pirmą intervių.
- Jau baigei savęs gailėti? – nusijuokė įėjusi mergina.
- Man priminti, jog įstrigai kartu su manimi? – nužvelgiau Leilą, kuri rankoje laikė kavos puodelį. – Pagaliau atnešei kavos.
- Čia mano kava, - ji atsisėdo priešais mano stalą ir sukryžiavo kojas. – Negaliu patikėti, jog per tave ir aš čia įstrigau.
- Tu mane pirmoji įvėlei į šią sumaištį, - sušnypščiau ir giliai įkvėpusi ištryniau parašytą tekstą. - Tai ganėtinai poetiška, jog būsi kartu su manimi.
- Aš tikrai nesitikėjau tokios bausmės, – ji nusibraukė tamsią garbaną nuo akių ir palinko į priekį. – Jau kas nors užsiregistravo?
- Tau atrodo, jog aš dirbu kosminiu greičiu? – kilstelėjau antakį, o ji pervertė akis.
Nespėjus man dar ko nors pridėti ji čiupo mano nešiojamąjį kompiuterį ir pradėjo barškinti per klaviatūrą. Kol ji buvo išsiblaškiusi, paėmiau jos atsineštą puodelį ir gurkštelėjau prėską skonį turinčio gėrimo. Mano kavos aparatas prieš savaitę oficialiai su manimi išsiskyrė užgęsdamas ir mirktelėjęs raudona liepsnele, it mirktelėjo linkėdamas geros kloties. Todėl dabar turėjau gerti kavos neprimenantį gėrimą ir apsimesti, jog juo mėgaujuosi.
- Ei, čia mano kava, - Leila pagriebė puodelį iš mano rankų ir piktai dėbtelėjo į mane. – Be to, lieki skoloj.
Žvilgtelėjau į atsuktą kompiuterio ekraną ir greituoju būdu permečiau akimis parašyta tekstą:
"Sveiki visi.
Kviečiame registruoti savo istorijų veikėjus į įntervių „Jis, ji arba kitas aš" su Kris ir Leila. Į komentarus parašykite istorijos pavadinimą bei veikėjus, kurie ketina atvykti į pokalbį. (Tikimės jog nebūsim nužudytos, paskrudintos ir prakeiktos!)
Ačiū iš anksto!"
- Jeigu niekas nenorės dėl tavo įžūlių žodžių, prisiekiu Dievuliu, eisiu imti intervių iš mirusiųjų.
- Puiku. Pagaliau būtum su savais, - Leila atkirto nė nemirktelėdama. - Geriau jau skrisčiau su Hariu jo privačiame lėktuve ir gerčiau šampaną.
- Įstrigai su manimi, brangute, - mirktelėjau atsitiesdama. – Jeigu krisiu žemyn aš, tai nusitempsiu ir tave kartu. Kaip gi galėčiau palikti savo geriausią draugę vieną.
- Tu man lieki skolinga vyno butelį, ir šitą kavos puodelį, kurį išlakei, - burbtelėjo atsistodama. – O dabar bent išsiurbk grindis, nes ir taip mūsų studija užkampyje. Jei tiek kelio važiavę dar išvys purvinas grindis, tikrai neduos dėmesio verto interviu.
Intervių perkeliamas iš "Wattpad rašytojų lyga" anketos į mano privačią. Tikiuosi jog tokiu būdu daugiau žmonių pastebės ir susidomės čia užsukti. Visi kurie ankščiau užsiregistravo ir iš kurių dar nepaėmiau intervių, nusiraminkite, tikrai jūsų nepamiršau.
Kris ir Leila.
