Šiandien iš vis pamiršau, jog turiu klientą, o tiksliau Leila atsiuntė žinutę pamiršusi pasakyti, jog susitarė su vaikinu. Nuostabu, apskritai kur jos galva? Po penktadienio vakarėlio man vis dar bloga. Radau jos rankinėje kažkokį baltą skystį ir pamaniusi, jog tai alkoholis. Prisipildžiau juo stiklinę, o visą likusį vakarą pamenu it pro miglą.
Regis kažkam apvėmiau batus.
Ar tai nebuvo raudoni Leilos aukštakulniai?
Bet jei ji bandė mane nunuodyti su tuo skysčiu, tuomet ir vėmalų nusipelnė. Ji tikrai norėjo, kad nustipčiau, neveltui dar ir interviu liepė paimti, nors turėjau šiandien laisvadienį.
Pastvėriau dar iki dugno neišgertą kavos puodelį, norėdama jį išplauti, ir atvėrusi duris, pasileidau nė nespėdama susivokti kas nutiko. Pajutau smūgi pirmiau nei sureagavau, kad atsitrenkiau į tvirtą krūtinę.
Kavos turinys išsiliejo ant vaikino baltų marškinių.
Šūdas.
Negi jam čia rimtai reikėjo stovėti kaip įbestam? Pakėliau akis ir išsižiojau norėdama jį išplūsti, bet susidūrusi su ryškiai žaliomis akimis pamiršau ką norėjau sakyti.
- Atsiprašau, bet kitą kartą nestovėk čia vidury kelio kaip statula, - pyktelėjusi nubraukiau raudoną plaukų sruogą nuo akių.
- Bet juk tu mane apipylei! Aš atėjau į sumautą interviu, bet vietoj to, kad į jį papulčiau, dar likau sulietais drabužiais, - pervertė akis, pirštų galiukais čiuopdamas šlapią drabužio medžiagą.
- Tu esi Kristianas? – vildamasi, jog jis paneigs, tyliai sušnabždėjau. – Atleisk, maniau tu... kiek tau metų?
- Taip, tai aš. O kas dar daugiau stypsotų šitame apleistame koridoriuje? Nebent beprotis laukiantis, kol jį kas nors apsės, - žvilgtelėjo į tuščią ir pusiau apšviestą koridorių ir vėl pasigręžė į mane. - Už kelių savaičių sueis 20, bet ar tai turi kažkokią reikšmę?
Ką jis čia veplena? Šis pastatas visai neapleistas. Kolegos pamiršo įsukti naujas lemputes. Pervertusi akis išspaudžiau malonią šypseną nors mieliau dabar būčiau apsikabinusi klozetą.
- Labai atsiprašau už marškinius, ir visą šį nesusipratimą. Apie intervių išgirdau paskutinę minutę, todėl jeigu nori tai atidėti, galime susitarti dėl kito laiko.
- Šiandien išvykstu atgal į Lietuvą. Neturėsiu daugiau laiko, - papurtė galvą susikišdamas rankas į kelnių kišenes. - Ir taip mano dienotvarkė itin užimta. Už poros valandų turiu būti susitikime, - burbtelėjo dėbtelėdamas į laikrodį ant dešinio riešo.
Įdomu kur randasi ta Lietuva? Reikės paklausti Leilos, jai puikiai sekasi geografija.
- Tuomet siūlau nieko negaišti ir pradėti, - apsigręžiau eiti atgal į kabinetą. – Sekite paskui.
- Galbūt galėčiau gauti bent jau popierinių rankšluosčių? Ganėtinai vis dar šlapia.
Jeigu nebūtų stovėjęs kaip medis, nebūčiau atsitrenkusi.
- Žinoma, - šyptelėjau įleisdama jį į kabinetą. – Štai, - įbrukau paskutinį ruloną ir vyliausi, jog jis jo nesunaudos.
Nujaučiau jog draugė nukniso paskutines servetėles iš mano spintos.
- Sėskitės, gal kavos?
- Ne, mažinu. Ir taip naktimis prastai miegu, - niūriai dėbtelėjo į popierinių rankšluosčių ruloną rankose ir pašnairavęs į mane, suspaudė lūpas.
Kas mažina kavą, o kam jos beprotiškai trūksta. Nurijau nemalonų gumulą ir prisiverčiau giliai įkvėpti. Viskas bus gerai, aš ištversiu kelias valandas, o tada važiuosiu į ligoninę skrandžio išplovimui.
