Po savaitgalio linksmybių jaučiausi pakankamai žvali. Mudu su Hariu praleidome iš ties puikiai vakarą ir jis net pasiūlė kitą savaitę kartu su juo skristi į Havajus, kur vyks mados renginio pristatymas. Kai tą pasakysiu Leilai, ji nusigrauš visus nagus. Nors mudvi ir buvom geriausios draugės jau ilgą laiką, nepraleisdavome progos vienai kitai įgelti. Visai kaip dabar įėjus į kabinetą randu ne ją, o seną, savo ūgio veidrodį.
Pirštais persibraukiau per trumpučius, raudonus plaukus. Vakar kaip tik sugalvojau pasikeisti išvaizdą, nes Haris dievino raudonplaukes, o aš kaip įmanydama norėjau jam įtikti ir patikti.
Priėjusi prie veidrodžio atsargiai jį apžiūrėjau, bet nieko įtartino nepastebėjau. Tik auksinis rėmas buvo kiek aprūdijęs. Išsitraukus telefoną iš karto paskambinau Leilai, kuri pakėlė po pirmo pyptelėjimo. Keista.
- Labas rytas, - džiugiai prabilo ji.
- Labas, kur tu esu? Ir, kokio velnio, mano kabinete senas veidrodis? – nepatikliai mečiau žvilgsnį į savo atspindį laukdama, kol mergina išlemens atsakymą.
- Visų pirmą, šiandien man laisvadienis ir aš einu į pasimatymą. Jei nebūtum buvusi tokia girta, būtum prisiminusi, - net įsivaizdavau kaip merginą šią akimirką vartė akis. - O visų antra, veidrodį atidavė kita komandą, neva jis prakeiktas ir liepė juo atsikratyti.
Buvau įsitikinusi, jog jos balse girdėjau sarkazmą ir akimirksniu pagalvojau, jog ji bando man keršyti, kad ją palikau vieną ir pasirinkau Hario kompaniją, o ne jos.
– Ir trečia, tau jo prireiks susitinkant su kitu dalyviu, - užbaigė grąžindama mane į realybę.
- Pripažink, atitempei tą veidrodį čia, norėdama man atkeršyti? – pyktelėjusi stipriau sugniaužiau mobilųjį tarp pirštų. – Juk sakiau, kad nupirksiu aš tau tą žiebtuvėlį!
- Tu palikai mane vieną per intervių, savo intervių, - pasipiktino ji. – Bet nesvarbu, susitvarkiau ir be tavęs. Galbūt Hariui reikės užsiminti, kad galiu šį darbą atlikti ir be tavęs, - burbtelėjo dar atsainiai. - Jau turiu lėkti, brangioji. Mano išrinktasis jau čia. Pasistenk nemirti, noriu pamatyti tavo veido išraišką, kai tavo pareigos atiteks man.
Spėjau dar išgirsti jos juoką, o tuomet pokalbis nutrūksta. Ah, ji nori mano darbo? Kitą savaitę išvyksiu su Hariu ir paliksiu ją tvarkytis vieną. Pasirūpinsiu, kad jai būtų itin įdomu.
Nutempiau veidrodį į pokalbių kambarį ir akimirką stebėjau savo atvaizdą svarstydama, ar tikrai šis veidrodis prakeiktas. Kažkodėl mane nukrėte šiurpas ir apėmė negera nuojauta. Mano širdies ritmas pagreitėjo, o kaktą išmušė šaltas prakaitas. Pasidarė iš ties negera ir aš akimirką norėjau bėgti nuo šio veidrodžio tolyn. Tačiau atvaizdas sumirguliavo ir aš vos spėjau žengti kelis žingsnius atgal taip įsirėždama į stalą, kai su didžiuliu trenksmu pro seną veidrodį įšoko keista būtybė. Paskui save jis atsitempė krūvą juodų rožės žiedlapių.
Visoje patalpoje pasklido vėjo gūsis, sukeldamas visus žiedlapius į orą, kol galiausiai jie ir vėl nusileido ant žemės. Tamsi būtybė krestelėjo ant sofos, ir plačiai iššiepė smailių dantų eilę.
Pastvėriau užrašus, kur Leila buvo užrašiusi klausimus ir demono vardą: Sarataras. Nuostabu, ji gal bando mane nugalabyti?
Taip pat prie vardo radau jos rašysena iškeverzotą žodį: "Sėkmės ;)"
- Labas, džiaugiuosi, jog sutikai duoti mūsų žurnalui intervių, – išlemenau meluodama.
Kas galėtų džiaugtis tokia kraupia draugija? Ar jo dantys iš tiesų tokie smailūs ar jau mano akys mane apgauna?
