Kaip tik buvau baigusi ruoštis kitam interviu, kai pasigirdo beldimas į duris. Nežinojau, kur šiandien pradingusi Leila, bet neturėjau laiko jos ieškoti. Pastačiusi tris puodelius kavos, nuėjau atidaryti durų.
-Katerina, Adrianai, džiaugiuosi, jog sutikote susitikti su manimi ir pabendrauti. Tikiuosi kelionė neprailgo?
Nužvelgiau abu jaunuolius ir pasijaučiau lyg žiūrėčiau į aktorius iš viduramžių serialo. Įsmeigiau žvilgsnį į jų ginklus svarstydama kiek prireiktų dūrių, kol krisčiau negyva. Gal ir sutikčiau demonstracijai, bet jei jau tiek ištvėriau ir likau gyva, gal reikia išlaikyti gyvybingumo vidurkį.
- Oi, tikrai ne, - Katerina šyptelėjo puse lūpų ir žvilgtelėjo į Adrianą, jis atrodė šiek tiek nepatenkintas. - Mes pripratę daug keliauti, todėl visiškai neprailgo.
- O mums tikrai reikėjo čia vykti? – paklausė vaikinas ir nepatikliai nužvelgė patalpą, kurioje buvo.
Kodėl visi vyrai bando čia įžvelgti kažkokią klastą? Tarsi aš tik ir laukiu, kol jie bus įkalinti it triušeliai narve ir tuomet juos nugalabysiu. Perverčiau akis ir išspaudusi šypseną pasiūliau prisėsti ant sofos.
- Manau žmonės norėtų išgirsti jūsų istorija, - šyptelėjau pažvelgdama į klausimus. - Katerina, papasakok apie savo pasaulį. Koks jis?
- Na, jis išties kitoks, negu jūsiškis, - vietoj šviesiaplaukės įsiterpė Adrianas. Įsmeigęs ledinį žvilgsnį į mane jis atsitiesė. - Viskas man čia gana neįprasta...
- Adrianas nėra lankęsis šiame pasaulyje, - paaiškino Katerina. - O atsakant į klausimą, mūsų pasaulis tikrai kitoks. Endoroje turime septynias dideles karalystes, Ugnies, Žemės, Vandens, Oro, Šviesos, Šešėlių ir Veidrodžių. Jos visos taip pat gana skirtingos dėl jose naudojamos magijos. Viskas ten labai primena Viduramžių laikotarpį, jeigu lygintume su šiuo pasauliu. Aš esu kilusi iš Šviesos karalystės. Vienos didžiausių Endoroje ir esu jos valdovė, išties, dar neseniai apie tai sužinojau.
Akivaizdu, jog jie ne iš čia. Suspaudžiau pieštuką ir pažvelgiau į vaikiną. Man visai patiko jo akys, kaip ir tamsus apsiaustas, kuriuo jis buvo apsisiautęs.
- Adrianai, man smalsu, ar turi merginą? – pasidomėjau vos nepridurdama, jog pati esu vieniša. Nors ir iš kito pasaulio, bet jis buvo pakankamai patrauklus, jog atkreiptų net ir mano dėmesį.
- Kas čia per klausimas? - jis kilstelėjo antakį bandydamas suprasti, kur link vedė pokalbis.
- Nekreipk dėmesio. Papasakok apie savo sugebėjimus?
- Nesu kažkuo ypatingas, - jis nepatogiai pasimuistė, bet pažvelgęs į Kateriną, kuri linktelėjo, tęsė. - Gerai valdau kalaviją, tai tikrai galiu garantuoti. Taip pat nuo mažens naudoju magiją. Esu kilęs iš Sapnų karalystės, o mano tėvas, tos karalystės valdovas, galiu kada panorėjęs peržvelgti kitų žmonių sapnus, nors beveik niekad to nedariau. Ai, ir žinoma, turiu Naikintojo žymę, kurią gavau per savo tėvą, visiškai to nenorėdamas... Dėl žymės bet kada galiu pratrūkti ir nevaldomas ką nors nužudyti, - jis įsispoksojo į mane ir aš vos nepasileidau bėgti klykdama, kai jo akys suspindo raudonai.
Ir dar sako, kad nėra kažkuo ypatingas.
Jeigu aš turėčiau magijos, arba tokį vaikiną šalia, tai nebereikėtų dirbti. Nusišypsojusi Adrianui prikandau lūpą. Tikriausiai būtų naivu tikėtis, jog jis turi telefoną? Ar jie žinutes siunčia per balandžius?
Reikės šituo pasidomėti vėliau.
- Tikriausiai neatsigini merginų dėmesio? Kokie santykiai yra tarp tavęs ir Katerinos?
