- Labas. Atsiprašau, kad šiek tiek vėluoju. Nežinojau, kad taip anksti būsi atvykusi. Ar gali prisistatyti? Šiandien darbo per akis ir nesu įsitikinusi su kuo tiksliai dabar susitikau, - šyptelėjau baimingai nužvelgdama liekną merginą tamsiais plaukais.
Jos akys smigo į mano kūną it būčiau erzinantis vabzdys. Atlėkiau vos tik išgirdusi, jog mudviejų su Kris kabinete kažkas šnara. Pagal viską, dar turėjau porą valandų iki sutarto interviu ir dabar gaudydama kvapą jaučiausi it prasikaltusi, nors mergina pati atvyko per anksti. Aplink ją sukosi tamsūs šešėliai ir aš vis galvojau ar tai optinė iliuzija?
- Kaip visada, savanaudžiai žmonės ir jų pasiteisinimai, - ji lėtai apsidairė ir priėjusi arčiau veidrodžio, įdėmiai jį nužvelgė. - Sėskis, galim pradėti. - tuščiu žvilgsniu pervėrė mane ir ištiesusi delną, leido vėl tiems patiems šešėliams šokti jame.
Kiekvieną kartą mums interviu duoda vis keistesni individai. Turėčiau nebesistebėti, bet vis dar...
- Ar nori kavos? O galbūt arbatos? Galiu greitai pataisyti, jog mudviejų pokalbis būtų kuo malonesnis.
- Norėčiau vyno, geriausia raudono su medumi. Mėgstu saldumą, - tamsiaplaukė caktelėjo liežuviu ir apsižvalgiusi, grakščiai prisėdo ant raudonos sofos.
Mirktelėjau akimirką sutrikusi, bet tuomet prisiminusi Kalėdinį vyną, kurį šiandien pirkau norėdama neštis į svečius, džiugiai pasisukau savo rankinės link.
- Tiks? - pamojau buteliu priešais merginos akis.
- Jeigu netiks visad galėsiu tave pasiūlyti Leksei, ji dievina žmonių pirštus, - pašaipi šypsena susirangė ant jos veido ir aš susiraukiau.
Kad ir kas ta Leksė, tikiuosi, kad pavyks išsaugoti pirštus.
Suspaudusi lūpas suradau du švarius puodelius ir įpylusi vyno grįžau prie tamsiaplaukės su elgesio problemomis. Jai tikrai reikėtų apsilankyti pas psichologą.
Visgi, įsijungiau savo profesionalės režimą ir nusišypsojusi pastūmiau puodelį su gėrimu merginos link.
Ji visai kaip mokiniai akademijoje. Turiu rasti kantrybės.
- Ar gali papasakoti šiek tiek apie save? Girdėjau esi karalienė, kaip ja tapai?
- Kaip ją tapau? Kai jūs žmonės įsiveržėte į mano pasaulį ir nužudėte mano tėvus, - ji susiraukusi išspjovė žodžius, o šešėliai aplink ją atrodė it juodas šydas.
Tamsiaplaukė tarsi jausdamasi geriau, kad šie ją palaiko, išspaudė nedidelę šypseną ir pažvelgė man tiesiai į akis.
- Aš Estela, tamsos ir šešėlių karalystės karalienė. Nesu labai gailęstinga. Prieš pribaigiant savo priešus leidžiu jiems pasikankinti. Girdėjau jūs žmonės sekat savo vaikams pasakas prieš miegą apie mane, - jos rankoje ir vėl pražydo it maži gyvačiukai juodi šešėliai ir aš atsilošiau iš netikėtumo atgalios.
Oho, jaučiuosi it turėčiau progą apsilankyti viename iš saldžių magijos šou, kuomet linksminantys "magai" žaidžia su šviesa ir sukuria tokį patį efektą.
Visgi, negalėjau ignoruoti pikto ir skausmingo pareiškimo apie jos tėvų mirtį. Negi tikrai kažkas nužudė jos tėvus? Tai neturėjo būti taip seniai? Ji atrodo it būtų dvidešimties.
- Man labai gaila, jog kažkas atėmė iš tavęs šeimą. Ar noras kankinti kitus kilo iš užslėpto skausmo ar tiesiog esi psichopatė? - leptelėjau nepagalvojusi.
- Tavo vietoj labai gerai apgalvočiau man skirtus klausimus, - Estela palinko į priekį ir vienas iš šešėlių atsidūrė priešais nosį. - Tavo gyvenimą galiu užbaigti per sekundę. Ir nė nesijausiu dėl to kalta.
