Kelios dienos praleistos Hario draugijoje turėjo pakelti mano nuotaiką ir savijautą, bet jaučiausi keistai. Nepadėjo net skanus maistas, penkių žvaigždučių viešbutis, baseinas bei masažai. Sunkiai sudėdavau bluostą, o kai galiausiai užmigdavau, pabudusi jausdavausi prasčiau nei prieš užmigdama.
Aš žinau ką girdėjau. Nors Leila apsimetė kvailele, buvau tikra, jog tai kas nutiko po intervių su Kristianu, buvo tikra. Aš vos nemiriau nuo apsinuodijimo skysčiu, kurį radau draugės rankinėje. Blogiausia buvo tai, jog Leila tvirtino, kad nesupranta, apie ką aš kalbu. O kuo daugiau apie tai mąsčiau tuo labiau trūko logikos.
Aš kraustausi iš proto.
Galėjau prisiekti, jog kiekvieną kartą užmerkusi akis matau tamsų vaikino siluetą. O kai nematau jo, jaučiu šaltą kvėpavimą sau ant kaklo.
Visada prabundu išpilta prakaito ir besidaužančia širdimi.
Būtent, kai apie tai užsiminiau Leilai, ji pažvelgė į mane lyg būčiau išsikrausčiusi iš proto, bet kažkas jos žvilgsnyje man nepatiko.
Ji kažką slepia ir man reikia sužinoti ką.
Bet tai gali palaukti, nes dabar turėjau peržvelgti sukauptus interviu ir galiausiai juos patalpinti naujajame žurnale.
Prikandau lūpą peržvelgdama visus turimus failus, bet neradau nė vieno interviu. Savo kompiuterį buvau palikusi kabinete. Žinoma durys nerakinamos, nes prieš savaitę sugedo spyna, bet niekas nebūtų drįsęs brautis. Nebent Džesika sužinojusi apie mano slaptus pasivaikščiojamus į jos kabinetą "skolinantis" kavą. Vienaip ar kitaip, mes nevagiame ir netriname savo kolegų darbų, nes esame viena didelė šeima.
Tačiau kur tuomet visi intervių failai, po velnių?
Pradėjau skambinti draugei, bet ji neatsiliepė. Po galais, kur ji vis nudangina savo telefoną. Po trijų kartų galiausiai pasidaviau ir atsidariau elektroninį mūsų žurnalo puslapį.
Akimirką sulaikiusi kvėpavimą negalėjau patikėti tuo ką mačiau. Visi mūsų intervių buvo paskelbti šiandien prieš tris valandas. Tačiau aš jų dar nebuvau atidavusi, kaip po velnių jie ten atsidūrė?
Greitomis perbėgau žvilgsniu per tekstą ir prisiekiu visais šventaisiais, mano širdis nustojo plakusi. Girdėjau net kaip kažkur zvimbia musė.
Visų mano ir Leilos darytų intervių autoriumi pasiskelbė Haris. Kas per velniava?
Pajutau, kaip pradeda kauptis ašaros, bet čia turėjo būti kažkoks nesusipratimas. Pastvėriau mobilųjį ir išskubėjau pro duris. Vaikino kabinetas buvo ketvirtame aukšte, todėl sulaukusi lifto užkilau į jo aukštą ir patraukiau tiesiai pas jį.
Mano pirštai drebėjo, bet juos sugnaiužusi, atvėriau duris nesivargindama belstis. Šviesiaplaukis pakėlė pilkas akis nuo kompiuterio ekrano ir pamatęs mane nusišypsojo.
Taip, tai tikriausiai klaida, bandžiau save įtikinti. Jis taip nepasielgtų.
- Sveika, - šyptelėjo nuleisdamas savo kompiuterio ekraną. – Taip greitai manęs pasiilgai?
Jis iš ties buvo dailus, šviesūs plaukai, pilkos akys ir raumeninga krūtinė dėl kurios ne viena mergina jau spėjo pamesti galvą. Visgi dabar žvelgdama į jį, mačiau tik klastinga gyvatę.
- Manau įsivėlė klaida, nes prie interviu, kuriuos pati savo rankomis sukūriau, užrašytas ne mano, bet tavo vardas, - išrėžiau nesivargindama su juo koketuoti.
- Ak, tu dėl šito, - caktelėjo liežuviu. – Nepriimk asmeniškai, tai tik darbas.
- Tu pavogei mudviejų su Leila darbą?
- Ne. Mes juk kolegos, ar ne? – vyptelėjo jis ir aš sukandau dantis.
Dabar norėjau jam trenkti į veidą.
- Tai buvo mudviejų su Leila interviu! Neturėjai jokios teisės jų pasisavinti.
- Jeigu esi tokia kvaila ir palieki savo darbus matomoje vietoje tai čia tavo pačios kaltė, o dabar dink iš mano kabineto.
Žinojau, jog nieko nepasieksiu. Jis pavogė mudviejų sunkiai nudirbtą darbą. Į jį sudėjau tiek daug pastangų. Kas kart vis manydavau, jog ši diena man paskutinė, o šitas nevykėlis vos per kelias akimirkas atėmė tai, dėl ko taip sunkiai dirbau.
Stipriai trenkusi durimis grįžau į savo kabinetą ir susmukusi prie stalo pravirkau. Net odą pradėjo perštėti nuo ašarų. Kai mano kabineto durys atsivėrė net nesiteikiau pakelti galvos. Net nežinojau ką dabar turėsiu daryti ir kaip išsisukti iš visos šios padėties.
- Kas nutiko? – Leilos balsas privertė mane prikąsti lūpą ir aš pažvelgiau į nustebusią draugę. – Ką man reikės nužudyti? tik ištark to išgamos vardą.
- Haris, - sukūkčiojau ir ji numetusi savo daiktus ant žemės priėjo prie manęs. – Jis, jis pavogė... nebėra..
- Nesuprantu, po galais, Kris nustok raudoti ir paaiškink kas vyksta.
Kelis kartus giliai įkvėpiau ir nusivaliusi drėgną veidą parodžiau jai į ekraną. Draugės veido išraiška akimirksniu pasikeitė ir ji suspaudė savo pirštus į kumštį.
- Aš jį užmušiu, - sušnypštė ji persibraukdama plaukus. – Pasmaugsiu, o po to išskrosiu!
- Nesitepk rankų, - papurčiau galvą. – Tu turi Dantės numerį? Gali jo paprašyti. Jie gi mėgsta laisvalaikiu kankinti žmones. Arba galime išsikviesti tą demoną iš veidrodžio.
- Jokių demonų, - pavartė akis ji. – Aš ir taip vos jo atsikračiau, - nusipurtė tarsi ją būtų aplankę prasti prisiminimai.
- O kaip tas drakonų karalius? Jis galėtų sudeginti Harį gyvą ir niekas nė nepastebėtų.
- Manau jis sudegintų visą pastatą kartu. Ne, aš viską sutvarkysiu, o tu lik čia.
Leila išėjo, o aš bandžiau sugalvoti, ką reikės daryti toliau. Kaip reikės pasiteisinti vadovui, jog vienas iš kolegų pavogė mano ir Leilos darbus? Ar jam iš vis rūpės? Juk svarbiausia buvo reitingai ir kas pirmesnis, tačiau niekada niekas nevogdavo kito darbų. Kodėl Haris pats negalėjo jų parašyti?
Atsakymas sukosi ant liežuvio galo. Tas šunsnukis bijojo, dėl to jis ir pasisavino mano darbą.
Kai grįžo Leilą iš jos išraiškos suvokiau, jog nieko nepasieksim. Vadovas patikino, jog vis tiek gausime atlyginimą, bet Hario nenubaudė už pasisavintus interviu ir pažeistas autoriaus teises. Priešingai, liepė Leilai atidžiau saugoti kompiuterį ir jame esančią informaciją.
- Nesijaudink, - ji suspaudė mano pirštus. – Aš turiu planą, kaip jam atkeršyti, - jos šypsena turėjo mane išgąsdinti, bet dabar aš ir pati norėjau perplėšti Hario sėklides pusiau.
