Užsimerkusi mėgavausi skania kava, nors ir jaučiau krūtinėje nusivylimą dėl pavogtų intervių, žinojau, jog nieko negaliu padaryti.
Pranešėm vadovui, ką padarė Haris, bet kaip ir tikėjomės, jis vagies neatleido. O kaip gi kitaip, juk jis buvo jo auksinis berniukas. Greisonui svarbiausia buvo rezultatas, o kas prisiėmė laurus jam nerūpėjo. Tačiau jis privertė Harį mūsų atsiprašyti ir net nupirko naują kavos aparatą.
Tačiau dabar Haris mūsų su Leila vengia. Pamatęs mane vakar, jis bėgo nė neatsisukdamas. O šiandien Haris net nuvirto nuo kėdės, kai per susitikimą atsisėdau vos per dvi kėdes nuo jo. Prisiminus jo veido išraišką bei kaip staiga išbalo, pradedu manyti, kad Leila prie to prikišo nagus.
Nors draugė aiškiai tą neigia.
Melagė, esu tikra, jog susisiekė su buvusiais intervių dalyviais ir paprašė, jog pagasdintų Harį. Arba ji sumaišė jam kokį nors kokteilį ir jam paleido vidurius per intervių.
Padėjau kavos puodelį ant spintelės ir pastvėrusi lapus nuėjau atidaryti durų. Šiandien buvo pakankamai nebloga diena ir po šio intervių ketinau vakarą praleisti kartu su Leilą bare.
- Zakai, Ostinai, malonu jus matyti, prašom užeiti ir įsitaisyti ant sofos, – išspausdama dirbtinę šypseną mostelėjau ranka į raudoną sofą. – Norėtumėte ko nors atsigerti? Gal arbatos ar kavos?
- Jei tik tiek tesugebi, tuomet atnešk man kavos, - susiraukęs burbtelėjo vaikinas, kuris pagal aprašymą turėjo būti Ostinas.
- Jei galima, norėčiau arbatos, dėkui, - droviai nusišypso tamsiaplaukis, prieš tai pašnairavęs į Ostiną.
- Minutėlę, tuoj grįšiu, - išspaudžiusi šypseną išskubėjau iš kambario.
Akimirką stovėjau ir pažvelgiau į vaikinų aprašymus.
Taip tikrai.
Tamsiaplaukis buvo vardu Zakas, o kitas trumpais juodais, dažytomis pilkomis sruogelėmis buvo Ostinas. Nujaučiau, jog tas vaikinas bus problema.
Turėjau tik vieną švarų puodelį, o eiti iki tualeto neturėjau laiko, todėl Zakui padariau arbatos iš Leilos puodelio, o tam pasipūtėliui Ostinui iš savo, kurio dar neišploviau. Neketinau jam daryti kavos iš naujo savo aparato, dar turėjau atliekamų iš pakelių.
Supylusi miltelius pripyliau karšto vandens ir patraukiau atgal į kambarį.
Grįžusi pastačiau puodelius ir įsitaisiau priešais du vaikinus kurie iš esmės atrodė vienodi.
- Tikiuosi kelionė neprailgo? – žvilgtelėjau per langą į krentančias snaiges, tikiuosi man šis intervių neprailgs. – Kvailas klausimas, bet ar kartais judu ne broliai?
Man buvo smalsu nes mano užrašuose šios informacijos nebuvo.
Zakas, nejaukiai pasimuistęs ant sofos, dar kartą padėkojo ir atsigerė arbatos. Tuo tarpu Ostinas pavartė akis. Kilstelėjau antakius ir vos nulaikiau ant liežuvio galo kabančius žodžius.
- O taip, žinoma, jei pamatei du panašius vaikinus, iškart klausk, ar jie ne broliai, o vėliau, ar ne gėjai... Tavo klausimai kvaili, ar tu kvaila? - pamėgino pakeisti temą Ostinas.
Kaip aš nekenčiu paauglių, ir dar tokių išlepintų, kurie šoka aukščiau dangaus. Tikiuosi, jog viena diena nusileis ant veido ir prisiplos.
- Ostinai, jeigu tau taip nepatinka čia būti, visada gali išeiti. Intervių nėra privalomas, o aš neturiu laiko terliotis su paaugliais, – iškošiau pro sukąstus dantis ir nusukau akis.
Jeigu jis mano, jog jo žvilgsnis mane paveiks, tai klysta. Išgyvenau intervių su demonu, kuris valgo žmones ir laisvalaikiu žudo merginas, kas čia man tas vienas paauglys?
