Šiandien buvau puikios nuotaikos ir nusiteikusi paimti dar vieną intervių. Turėjau iš anksto pasiruošusi klausimus ir atspausdinusi papildomus Leilai. Ji ketino prisijungti prie manęs.
- Labas, - trenkusi durimis, Leila susmuko ant kėdės. – Geriau net neklausk, - papurtė galvą ji kai aš kilstelėjau antakį.
- Tau viskas gerai?
- Taip, tik turėjau sunkią dieną.
Žvilgtelėjau į laikrodį kuris rodė po devynių, vis dar buvo rytas. Leila atrodė taip lyg būtų dirbusi visą naktį, o jos nuotaika buvo tokia jog netinkamas žodis ir ji susprogs kartu nusinešdama ir visą pastatą.
- Štai, - ištiesiau jai supakuotą dovaną. – Tavo Kalėdinė dovana, - greitai pridūriau ir ji išpūtė akis.
Ji greitai išpakavo kelias romantines knygas, vienaragio žiebtuvėlį ir butelį raudono vyno.
- Šūdas, - nusikeikė ji atsistodama ir iš rankinės pastverdama piniginę.
- Kažkas negerai?
- Kokias ten knygas sakei mėgsti? – ji prisiartino prie durų ir perbraukdama rankomis per raudoną suknelę nuvėrė mane.
- Apie fėjas, vampyrus. – vis dar neturėdama supratimo kas vyksta atsistojau. – Tau tikrai viskas gerai? Atrodai...
- Vampyrus? – aiktelėjo ji. – Nuo kada tau patinka vampyrai?
- Nuo tada kai perskaičiau „Saulėlydį“? Pernai metais man irgi dovanojai knyga su vampyrais.
- Gerai, šūdas, šūdas. Aš tuoj grįšiu, niekur neik.
- Leila, palauk! – šūktelėjau, bet draugė jau išskuodė pro duris.
Neturėjau laiko net atsikvėpti kai vėl atsivėrė mano kabineto durys. Kelis kartus sumirksėjau nesuvokdama kas vyksta. Į mano kabinetą užėjo trys vyrai. Vienas vyrukas buvo toks didelis ir stambus jog akimirką nuščiuvau. Mano smegenys pradėjo suktis žaibo greičiu bandydamos prisiminti ką padariau, o tiksliau ką įsiutinau. Gal tai Hario pasiųsti vyrukai manęs nužudyti?
Nurijau nemalonų gumulą ir nužvelgiau kitą vyrą. Jis buvo liesas, ne mano skonio vyrukas ir dar blondinas. Ant jo veido išvydau randą kuris manęs visai nevyliojo.
Nespėjau nužvelgti trečiojo vyro, kai blondinas prisiartinęs prie manęs įteikė labai didelę juodų rožių puokštę.
Vargu ar tas parazitas Haris būtų prieš mirtį man siuntęs rožių. Bet gal tai koks jo nesveikas pokštas?
- Labas, kaip tai suprasti? - kilstelėju antakį žvelgdama į didžiulę puokštę kurią man įbruko į rankas.
Šviesiaplaukis paėjo į šoną ir mano akys susmigo į trečiąjį vaikiną. Jis buvo patrauklus, bet man užteko vieno jo pasibjaurėtino žvilgsnio jog suvokčiau koks jis yra žmogus. Ir tuomet viskas stojo į vietas. Jis buvo mano kitas klientas. Kur po galais Leila?
- Tėvas visada sakydavo, kad važiuoti pas moterį tuščiomis yra negarbinga. – išrėžė vis dar dairydamasis aplinkui, tarsi norėtų būti bet kur tik ne čia.
- Nuostabu, - iškošiau pro sukąstus dantis. – Sėskitės, gal ir tavo draugams kavos?
Vyriškis kuris mane siaubingai baugino garsiai nusijuokė atsistodamas kambario kampe, o šviesiaplaukis tik supurštė prisėsdamas šalia vaikino kurio vardas turėjo būti Alanas. Vyras atsisėdo priešais mane susikeldamas koja ant kojos ir man iš ties pasidarė nejauku.
– Nejau Tau niekas nepranešė, jog būsiu ne vienas? Maniau pasirūpinsi tokiais dalykais iš anksto. – jis kilstelėjo antakį, o aš stipriai suspaudžiau lūpas. Jo draugužis kampe dar suprunkštė, tarsi visa šita situacija būtų labai juokinga.
