Weird me (Lietuviška)

Aš ir Anglija

Kas skaito mano vertinimus ar skaitė Wattpad goals, žino, kad 6 mėnesius gyvenau Londone. Na, o kaip žinote Londonas = antra Lietuva. Gyvenau apsupta lietuvių (dauguma begalo malonūs ir mieli žmonės), tad angliškai nesistengiau kalbėti, o parduotuvėse dažniausiai stumdavau kalbėti mamą, kuri angliškai kalba vos keliais žodžiais. Ši žinoma stumdavo mane. Žodžiu, parduotuvėse, kai mes lietuviškai ginčydavomės, kuri turi kalbėti, į mus žiūrėdavo, kaip į keistuoles. Nežinau, kodėl, bet visuomet bijojau kalbėti su anglais, o mamai paklausus, kodėl (mat namuose, su draugėmis, net Lietuvoje mėgau kalbėti angliškai), atsakydavau labai paparastai "Tai, jei manęs net Babajai nesupranta (nors paklausus jie net abėcėlės nežino), tai ką kalbėti apie tikrus anglus". Tai pasakius dažniausiai mama ir eidavo kalbėti su tais Babajais.

Ir bam taip netikėtai po metų, kai paskutinį kartą buvau Anglijoje, manyje kažkaip velniškai užsidegė noras pakalbėti su anglu. Keista istorija ta, kad tas noras atsirado tada, kai toks amerikietis stovykloje man pasakė "You speak very good", bet liūdnas faktas tas, kad su juo kalbėjau ne viena, su drauge (kuri būdama 2 metais jaunesnė angliškai kalbėjo laisvai, be problemų, lyg žaisdama begalo daug žaidimų), ir tik kelios savaitės po stovyklos galvodama, kokia aš kieta ir beveik native speaker susipratau, kad You gali reikšti ir tu, ir jūs, tuomet velniškai susinervinau ir užsidegiau noru pakalbėti angliškai su kuo nors kitu ir viena, kad tas žmogus man pasakytų akis į akį "Yeah, you are good in English."

Taip ir atsirado priežastis ir noras studijuoti ar net gyventi Anglijoje. Bet su tokiais norais tik šeima į bankrotą nuvarysiu. Bet svajonės lieka svajonėmis, gal vieną dieną tai išsipildys. Ir aš pagaliau sužinosiu, tai jau kalbu angliškai gerai, ar dar ne.

Takaja my weird life.

With big Love - Gabija.