Likimo ironija

244 49 11
                                    

Tikriausiai paskutinį kartą kalbu apie lietuvių berniuką. Juokinga tai, jog nepaisant to, kad paskutinis žmogus, kurį jis nori matyti esu aš, o kurį aš noriu matyti yra jis, mus vis vien likimas verčia būti šalia. Štai ateinu šiandien į eilinę bendrą pamoką su lietuvių berniuku ir atėjus sėdi tik jis. Velniška tyla. Aš atsisėdu į savo vietą vos už poros kėdžių nuo jo. Žiūriu, ką jis veikia. Atstatęs savo telefoną taip, kad aš matyčiau, žiūri kažkokių merginų Snapchat istorijas, čia tikriausiai, kad man parodytų, jog lygiai, kaip aš melavau, kad esu Izabelė, taip jis melavo, jog esu vienintelė mergina su kuria susirašinėja. Neslėpsiu, tai varo mane iš proto, tik aš to neparodau. Sėdžiu ir žiūriu į kebabą savo kompiuterio ekrane, laukiu, kol ateis mokytoja. Atėjus jai, jis pasikviečia ją prie savęs, aš klausau jų pokalbio ir juokiuosi mintyse, nors mūsų sritys yra skirtingos jis visą savo planą daro, kaip aš, viską išsigalvoja. Pagaliau supratau, kodėl nieko nebuvo, jis tiesiog bailys, jis mikčioja kalbėdamas su mokytoja, tai kas būtų jei kalbėtų su manimi? Sėdėdama pamokoje klausau, kaip jis bando prikalbinti ispaną lankyti su juo irklavimą, kvailai žvilgčioju tai į jį, tai į kebabą ekrane ir šypsausi. Negaliu nustoti, tai tarsi prakeiksmas matyti jį kas antrą pamoką. Draugė sakė, kad skaudės, bet man neskauda, nes aš žinau, kad jis būtų mano, jei nebūtų mėmė. Man keista, kad jis toks kvailys. Kad galvoja apie tai, ką pagalvos kiti. Kodėl aš viena, jei kas pasako blogo nusipurtau viską ir einu toliau? Tikiuosi paskutinė dalis apie jį.

Takaja my weird life

With big Love - Gabija ❤️

Weird me (Lietuviška)Where stories live. Discover now