Weird me (Lietuviška)

Bad news

Well, nežinau nuo ko pradėsiu, ši diena rodos yra tikras prakeiksmas ir blogų naujienų virtinė. Viena jų susijusi su mano šeima, todėl jos neviešinsiu, bet galiu pasakyti tik tai, jog ją išgirdusi gerą pusvalandį tikrąja to žodžio prasme "blioviau".
Na antroji žinia yra tai, jog po beveik 2 metų meilės turiu prisipažinti, kad nekenčiu Džedo. Taip, taip, tai sako mergina, kuri vos prieš kelias dalis buvo parašiusi apie tai, jog per visą J. Basanavičiaus gatvę eidama kartojo, kaip jį myli ir wattpad'e parašė, jog bijo, kad jis pasimylės su savo panele (su kuria draugauja jau metai ir 7 mėnesiai), kuri parašė 13 priežasčių, kodėl jį myli ir išsilydė per biologiją gavusi iš jo savo sąsiuvinį. Bet, po velnių, vis vien jo nekenčiu. NEKENČIU, NEKENČIU, NEKENČIU!!!! Kodėl?????
Jūs dar klausiat. Dėl visko vėl gi kalta ši diena. Prieš kelis mėnesius, dar sausio mėnesį, dalyvavau tokiame konkurse, kuriame galima buvo laimėti mėnesio lyderystės mokymus Amerikoje ir viską nuo A iki Z apmoka, tau reikia tik įsidėti pinigų. Man, kaip merginai apie šią šalį svajojusiai tikriausiai nuo tada, kai apie ją sužinojo tai buvo lyg svajonių išsipildymas ypač dėl to, jog augu su vieniša mama, kuri tikrai negali sau leisti mane išleisti į tokią kelionę, o ypač mėnesiui.  Mažiausiai mėnesį rašiau visus tekstus, kuriais atsakiau į pateiktus anketos klausimus, tariausi su draugais, šeima ir net mokytojais. Gal mėnesį bandžiau prikalbinti papildomą anglų mokytoją parašyti rekomendaciją (nes iš tikrosios anglų mokytojos iš viso nesitikiu nieko gero apie save). Jai parašius rekomendaciją ant lapo pati sukūriau jai el. paštą ir suvedžiau visus duomenis į sistemą, bei įkėliau viską, ką ji parašė. Kai išsiunčiau aplikaciją į tą konkursą kiekvieną dieną žiūrėjau į el. paštą ir tą puslapį laukdama atsakymo. Būdavo taip, kad grįžusi vienuoliktą valandą vakare vietoj to, kad gulčiau į lovą įsijungdavau kompiuterį ir būtinai pažiūrėdavau ar dar nepranešė rezultatų iš to konkurso. Na gerai, pranešė, kaip jau supratote nepatekau, na ir galvoju, koks skirtumas, 1054 (taip įsiminiau net skaičių, nes, po velnių, man rūpi) tikrai atsirado geresnių lyderių už mane, kuri dėl savos gerovės aplikacijoje net melavo. Na ką ateina ta diena, kai to konkurso dalyviai pagaliau išvyksta į mano svajonių šalį. Šiandien įkelia nuotraukas ir atsivertusi vieną jų negaliu patikėti savo akimis. Joje visas išsišiepęs stovi Džedas. Prisiartinu jo veidą, vis dar negaliu patikėti, kad tai tikrai jis, nusiunčiu tą nuotrauką draugei su žinute "Pasakyk, kad tai ne Džedas, nes jei tai jis, mano simpatija, meilė or whatever that was baigsis būtent su šia nuotrauka". Gaila, bet draugė tik patvirtino tai, ką mačiau. Jūs būtumėt matę mane. 9 valandą ryto per visus namus spiegiau šokinėdama kaimynams "ant galvų", kodėl jis, o ne aš. Tas pasakymas, kad nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis, toks teisingas, kad net pati negaliu tuo patikėti. Jūs neįsivaizduojat, kaip aš velniškai norėjau ten patekti, ta prasme būčiau inkstą donorystei atidavusi, išsižadėjusi Džedo ar nuoga perbėgusi per mokyklos stadioną būtent dėl tos galimybės. Tikriausiai niekas iš tų dalyvių taip nenorėjo ten važiuoti, kaip aš, bet yra kaip yra. Nepatekau, iš vienos pusės džiaugiuosi, nes, jei būčiau patekusi ten, vis dar manyčiau, kad Džedas tas vienintelis, o dabar jau antrą kartą įsitikinau, kad ne.

Takaja my weird life.
With big Love - Gabija

P.s. Palinkėkite man rytoj sėkmės, apie tai tikiuosi parašyti rytoj vakare. ❤️