Weird me (Lietuviška)

GT

Pagaliau papasakosiu istoriją apie pirmąją savo meilę, dar kitaip vadinama GT, Emiliu (nes apie jį istorija "Apokalipsė"), o dabar jau ir galima jį vadinti Džordžu (nes apie jį ir istorija "Oro uostas").
Net nežinau nuo ko pradėti. Jei paskaitytumėte (arba jau skaitėte) istoriją "Oro uostas", tai rastumėte nemažai mūsų bendravimo fragmentų (Kaip tai, jog kažkada fotografuojantis klasės nuotraukai rišau jam kaklaraištį, arba, kad paskutinę mokslo metų dieną sėdėdama su juo viename suole aiškiai flirtavau). Neslėpsiu, jis buvo viena iš priežasčių, kodėl atsiribojau nuo daugelio žmonių. Dabar žiūrėdama į jį nuotraukoje nežinau ką, tuomet būdama dar 7-toje klasėje, aš jame įžiūrėjau. Taip, jis aukštas, taip, krepšininkas, taip, vyriškas ir jam tobulai tinka kostiumai. Ir viskas. Nieko daugiau jame nematau. Jis nesubrendęs ir kartais net kiek vaikiškas. Nors tada galėjau duoti nukirsti abi rankas vien tam, kad turėtume ateitį kartu. Nors ir jis buvo viena didžiausių priežasčių, dėl kurių iš manęs tyčiojosi mokykloje, bet kažkodėl kad ir kiek jis iš manęs tyčiojosi aš mylėjau jį tik dar labiau ir nesvarbu, kad viskas jau baigta ir dabar jam tikrai nebejaučiu nieko ir jau senai nebeįsivaizduoju mūsų kartu, bet vis dar nepamiršau nei vieno mūsų pokalbio, nors ir labai kvailomis temomis su juo buvau kalbėjusi. Keisčiausia tai, jog paskutnį kartą su juo kalbėjau per savo gimtadienį, o jo paskutiniai žodžiai man buvo "Ko verki, žira?" (Verkiau, nes buvo paskutinė diena, kaip mokinei savo pirmojoje mokykloje). Kai pagalvoju, vien dėl manęs kiek jis pasiaiškinimų rašęs, kiek kartų jo mama norėjo susitikti su manimi ir atsiprašyti už jį visos mano šeimos arba kiek kartų jis tikriausiai yra mane prakeikęs suprantu, jog jų nesuskaičiuosi. Ypač paskutiniais metais, nors mes pykdavomės (pvz. Viešai vidurį anglų kalbos pasiųsdavome vienas kitą nx) aš vis vien sugebėdavau galvoti, jog noriu jį pabučiuoti. Buvau beprotė. Naiviai galvojanti, jog jai lemta būti su savo skriaudėju ir kad priešingybės traukia.

Jei reikėtų išrinkti pamoką, kuri net ir po 3 metų man vis dar primena jį, tai tikrai būtų lietuvių, visų pirma, nes 7- toje klasėje sėdėjome per ją kartu, būtent tai tikriausiai ir privertė mane jam pajausti simpatiją, dar dabar jaučiu, kaip drebėjo širdis, kai kitais metais lietuvių mokytoja vėl sodino mus, buvo likę dvi poros, dvi merginos (tarp kurių aš) ir du vaikinai (tarp kurių jis), mintimis prašiau, kad pasodintu su juo, bet deja, tais metais nors ir nesėdėjome kartu turėjome daug gražių akimirkų, pavyzdžiui, kai gavau pirmą siuntinį iš Anglijos jis žadėjo ateiti pas mane arbatos su angliškais saldainiais arba tikriausiai labiausiai man įsiminęs įvykis su juo tai  Valentino dienos širdelė (ir viskas būtent per lietuvių).
Galbūt aš jam nebuvau ta pirmoji meilė, naivu net galvoti, jog aštuntokas vaikinas įsimylėtų kažką taip beprotiškai, kaip aš buvau įsimylėjusi jį. Nors kas kartą su juo pakalbėjusi būdavau tikra, jog jam patinku. Ši istorija tokia pat mistika, kaip ir su lietuvių berniuku.
Manau, kad apie jį užteks.

Takaja my weird life

With big Love - Gabija ❤