Weird me (Lietuviška)

Still into

Pagaliau po savaitės leidau sau atsiversti tas žinutes su lietuvių berniuku ir perskaityti jas iš naujo, patirti jas iš naujo. Ir vos atsivertus paslėptas nuotraukas man vis vien akys užkliūva už tik vieno screenshoot'o, to kuriame jis pasako, kad myli. Atsiverčiu. Perskaitau kokius tris kartus. Širdis suvirpa. Nors nuo to penktadienio negaliu nustoti apie jį galvoti, bet ši žinutė mane verčia galvoti dar labiau. Vis dar nesuprantu, kaip vaikinai taip gali? Juk jis sakė, kad myli, pasakojo draugams apie mane (na, ne apie mane, bet vis vien) ir taip bam, kai viską pasakiau viskas tarsi nieko nebuvus. Rašau ir drebu. Drebu ir galvoju. Negaliu nieko pakeisti. Jis nenori nieko girdėti iš manęs, bet kaip aš? Aš mirštu viduje visai taip, kaip tą kartą, kai jis pasakė, jog jei tokia mergina, kaip aš (eilinį kartą ne tikroji aš) būtų mokykloje jis jos norėtų. Tai kodėl dabar nebenori? Pastoviai žvalgausi aplinkui, per lietuvių bandau sugauti jo žvilgsnį, bet viskas veltui. Kaip gali viskas tiesiog išnykti? Tas jausmas, lyg būčiau susirašinėjusi su kažkuo kitu, ne juo, nes jis praeina pro mane lyg pro sieną, lyg nieko nebūtų buve, lyg tie žodžiai, kad jis nenori manęs paleisti ir panašiai būtų neegzistave. Kaip tie vaikinai taip gali? Aš graužiu save visą savaitę, kaip visi mieli dalykai, kuriuos jis rašė gali taip dingti? O jis tarsi nieko nebuvę eina tolyn. Kaip norėčiau parašyti jam ir viso to paklausti.

Takaja my weird life

With big Love - Gabija. ❤️